Nesukurta tikra vietos savivalda.
Atrodo, kad labai greitai Lietuvoje bus sunku susikalbėti, nes suteikti žodžiai neatitiks daiktų, reiškinių esmės. Šalies Konstitucija ir atitinkamais įstatymais turime įteisinta gyventojų savivaldą, turime savivaldybes, jų administracijas, bet labai didelis klausimas, ar turime realią savivaldą? Ir be didelio ginčo galima įrodyti, kad turime tik keliomis partijomis pagrįstą vietos savivaldos formą,  bet be realaus ir gyvybingo platesnės visuomenės turinio.

Šiuo metu gyvenant periferijoje, kaime, vis labiau apgailestauju, kad Aukščiausioje Taryboje  nepasisekė sukurti tikros vietos savivaldos pagrindų. Prisimenu, kai Aukščiausioje Taryboje buvo kalbama, kad vietos savivaldos narių rinkimams partinė proporcinė sistema bus taikoma tik labai trumpą laiką, kol ir kaimuose politinės partijos sustiprės, o vėliau tikrai bus pereita prie mišrios sistemos. Kol kas nieko neturime. Rinkėjas gali balsuoti tik už tą ar kitą kandidatų partinį sąrašą. Tuo visa savivalda ir pasibaigia. Toliau prasideda nekontroliuojama vietos partinio elito saviveikla, kurios eilinis gyventojas niekuo negali įtakoti, nes jis nerenka mero, nerenka net seniūnų. Nebūdamas įtakingos partijos nariu, arba brangiai kokiu tai būdu vienai ar kitai partijai neužmokėjęs, neįsiteikęs, savivaldybės tarybos nariu niekados nebūsi. Tad gyventojams dabartinė savivalda ir jos nariai yra mažai žinomi, juo labiau įdomūs.

Jeigu valdančiosios Seimo partijos nesutars ir nepakeis vietos savivaldos ir jos tarybų narių rinkimo įstatymų, būsimieji rinkimai gali būti labai skurdūs, nes rinkėjus tais „pačiais pelais“ apgauti bus sunku. Sako, kad ir žvirbliai prie tų pačių pelų antrą kartą nelabai puola, gi žmogus, rinkėjas, tai ne žvirblis.

Manau viskas būtų kitaip, jeigu patys gyventojai galėtų rinkti savo seniūną, jį kontroliuoti, esant reikalui netgi atšaukti. Žinoma, ir toks išrinktas seniūnas turėtų turėti žymiai daugiau teisių, galimybių sudaryti ir, pasitarus su taip pat gyventojų renkamais  gatvių ar kaimų seniūnaičiais, disponuoti nors minimaliu seniūnijos biudžetu. Beje, dabartiniai seniūnaičių rinkimai tai tokia apgaulė, kai pats seniūnas sau palankius pasiskiria, o kartais ir save „išsirenka“.  

Prieš keletą metų Lietuvoje buvo bandyta kurti kaimo bendruomenių centrus, vietos veiklos grupes. Bet, jos, būdamos be realių teisų ir galimybių įtakoti seniūnijos, savivaldybės veiklą, taip ir liko formalios, popierinės. O kodėl joms nesuteikti teisių kelti savo kandidatus į savivaldybių tarybas? Atsakymas paprastas – valdančiosios Seimo partijos nenori jokios konkurencijos ir jokios realios gyventojų savivaldos, nes valdžia dalintis, net periferijoje – oi, kaip sunku! Jeigu Seimas ir šį kartą neišdrįs leisti bendruomenių atstovams kelti savo kandidatų i savivaldybių tarybas, arba jiems sudarys išskirtinai sunkius reikalavimus, pvz., kad jiems reikėtų surinkti tiek pat, kaip ir visam partiniam sąrašui arba net ir daugiau rinkėjų balsų, t.y. sudaryti tik galimybių fikciją, tada tokie „pagerinimai“ gali  privesti prie masinio savivaldybių tarybų rinkimų ignoravimo ir atviros konfrontacijos su politinėmis partijomis. Vietose laikas keisti vienvaldį partinį mąstymą, laikas.      

Praradusi pasitikėjimą savyje izoliavusi teisėsauga.
Liūdna tiesa, bet kalbėti apie dabartinę teisėsaugos krizę darosi taip pat banalu ir neįdomu, kaip ir apie ekonominę krizę apskritai. Visi mato, vis žino ir visi, o tai jau  yra blogai, su tokia padėtimi beveik susitaikė. Nelabai kas ir kokių vaistų teisėsaugai „gydyti“ žino. Tikėjome, kad susiformuos nauja teisininkų karta, kuriai bus svetimos visos buvusios nuodėmės, politizuota pažiūra į žmogų. Senų „nuodėmių“ lyg ir išvengėme, bet atsirado naujų, dar negražesnių – visiškas žmogaus „nematymas“.  

Šiandien, pasitikėjimą praradusiai teisėsaugai, reabilituoti nėra kito kelio, kaip baudžiamųjų bylų svarstymui sukurti visų piliečių renkamą prisiekusiųjų instituciją. Kartais nėra taip svarbu turimos kvalifikacinės žinios, kaip sąžiningumo kriterijai. Akivaizdu, kad tuometinėje Aukščiausioje Taryboje nepakankami ginčijomės ir nuolaidžiavome tiems teisininkams, kurie teigė, kad teismų tarėjai yra sovietinė atgyvena, o ir prisiekusieji, būdami ne teisininkai, mažai ką išmano ir mažai ką gali padėti, kad tai bus tik nereikalingas ir brangus teismų balastas. Pasirodo, kad vis tai yra netiesa, nes kartais netgi priimti konstituciniai sprendimai valstybei ir jos piliečiams yra žalingi. Tad ką jau kalbėti apie eilinių teismų ir teisėjų sprendimus, kurie įaudrina visuomenę, o kartais sukurią ir finansinę žalą valstybei, kai juos užprotestuoja Strasbūre. Tesimai ir teisėjai už nekvalifikuotus ir neteisingus, uždelstus sprendimus neatsako. O gaila, turėtų atsakyti, kaip ir blogai dirbant bet kurį kitą darbą.

Gerai, kad žiniasklaidoje tenka girdėti ir tam tikrų prošvaisčių. Dainius Sinkevičius DELFI interneto vartuose rašo, kad Prezidentės patarėjas Ernestas Rimšelis teigia, kad  Lietuvoje prisiekusiųjų teismo nebus, bet už tai bus tarėjų institutas, t.y. visuomenės atstovai bus įtraukti į teismų darbą ir turės įtaką priimant sprendimus.  Ir tai jau geriau, nes, kaip sako, nesvarbu kokios spalvos katė, svarbu, kad tik peles gaudytų.

Negausi lietuvių tauta, bet ir ją dar mažiname.
Šiuo atveju nekalbėsiu apie gimstamumo problemas ir bauginančią grėsmę lietuvių tautai visiškai išnykti po 200 metų. Reikia tikėtis, kad sunkmetis dešimtmečiais nesitęs ir lietuvaičiai nepraras noro bei sveikų įgūdžių mylėtis. Kaip grybams reikia lietaus, taip vaikams gimti ir augti reikia tik palankesnių socialinių sąlygų, jautresnio valstybinio požiūrio į jaunas šeimas, vaikus.

Kalbėsiu apie išvykusius ir nupilietintus savo tautiečius. Taip jau yra, kad istorijos bėgyje per Lietuva nusirito ne viena emigracijos banga, kuri lyg žiedus nuo tautos medžio skynė geriausius jos vaikus. Bet, čia geriau negu gamtoje. Nuskinti žiedai nenuvyto, bet priešingai, labai dažnai gražiai prigijo svetimose žemėse ir Lietuvos garbei bei tam tikrai naudai davė gražius vaisius.

Atrodo, niekas neginčija, kad lietuviai – Lietuvos vaikai. Tik ar tikrai visi?  Gali kilti mintis, kad pats klausimas jau nelogiškas, nes kaipgi gali būti kitaip, jeigu mes pagal savo kilmę, jau esame lietuviai, tai kam gi  dar reikia rūšiuoti pagal tai kur gyvena, kada išvyko ir pan. Kuris gi tėvas ar motina savo vaikui galėtų pasakyti, kad štai, jeigu tu jau išėjai iš namų, tai tu dabar nesi mūsų vaikas. Pasakyti gali, bet žodžiais esmės, kilmės, kraujo nepakeisi. Juk yra taip paprasta suprasti ir priimti, kad mes visi, kaip buvome tai taip ir liekame savo tautos vaikais, kurių visų šaknys čia, prie Nemuno. Žmogaus gyvenimo keliai peržengia ne tik namus, bet ir valstybių sienas, žemynus, vandenynus. Ir jie, kaip nuveda, taip turi turėti galimybę ir parvesti, nežiūrint laiko ir kartų. Mes, kurie likome gyventi Lietuvoje į kitus kraštus anksčiau ar vėliau, ilgiau ar trumpiau išvykusius lietuvius privalome žiūrėti, kaip į neatskiriamą mūsų tautos dalį, kuri gali neabejoti Motinos Lietuvos meile, visados atvertomis durimis ir tikėjimu, kad paliktų namų niekas ir niekada atimti negalės.  Gi išvykusieji, manau, niekados negali atsižadėti savo žemės, savo tėvų, brolių ir kitų artimųjų, visą laiką būti pasirengusiais išgirsti ir atsiliepti į krauju perduotą atmintį, pareigą ir atsakomybę už Lietuvą, už čia likusius artimus ir juos mylinčius žmones.

Kartais pragmatiškai pagalvoju, kad dar labai neaišku kam bus skirta daugiau ir ilgiau nešti Lietuvos vardą. Lietuvos geopolitinė situacija yra tokia, kad mes visą laiką gyvenome ir gyvensime krizinėje teritorijoje. Kas garantuos, kad didžiųjų valstybių interesai vėl kada nors nebus joms svarbesni už Lietuvos valstybingumą? Tiesioginį fizinį pavojų kels ir aplink Lietuvą numatomos statyti atominės elektrinės. Tad gal ir gerai, kad mūsų genofondas yra šiek tiek ir  tolėliau paskleidžiamas? Juk taip gera ir stipru buvo po Kovo11-osios jausti, kad ir kitose šalyse turime stiprią savo tautiečių paramą, garsų jų balsą. Aš jau nekalbu apie tuos lietuvių tautos kultūros ir istorinės atminties lobius, kuriuos jie išsaugojo per visą sovietinį laikotarpį. Gaila, kad dar ir dabar visko nesugebame laiku perimti ir tinkamai įvertinti.

Mes turime susitaikyti, kad dalis lietuvių gyvena kitur, ne Lietuvoje ir į tai žiūrėti ne vien kaip į praradimą, bet kaip į tam tikrą tautinį, politinį, o gal ir ekonominį rezervą, kurio, deja, dar neišmokome tinkamai panaudoti. Dažnai netgi priešingai, neleisdami, apribodami likti piliečiais, juos stumte atstumiame, tiesiog elgiamės ožiškai, neprotingai. Lyg tai, jeigu tu gyveni geriau negu aš, tai tada tu nesi mūsiškis, būk tokia pačia vargo pele.  Betgi gal praregėsime ir pamatysime, kad „atstuminė“ netektis nėra ne tik fizinė netektis, bet nėra  ir kultūrinė, tautinė, juo labiau ekonominė. Visose situacijose galima rasti ir teigiamų, naudingų dalykų.

Gražių prošvaisčių kelia Seime svarstomas naujas Pilietybės įstatymas. Tik pats svarstymas taip užsitęsė ir apaugo pataisomis, kad gali nutikti taip, kaip žmonės sako – iš didelio debesio, mažas lietus. Lenkai, Lietuvos valdžiai nuolaidžiaujant, Vilnijos krašte gyvenantiems lenkų kilmės Lietuvos piliečiams brukte įbruko savo „žaliąsias kortas“,  dabar rėksmingais reikalavimams privers keisti ir lietuvių kalbos abėcėlę, taip didindami ir taip gausią lenkiškąją diasporą už Lenkijos ribų.  Nors ką gali žinoti, Rytų Lietuvoje jų tikslai gal dar didesni. O mes dėl savo kraštiečių vis svarstome, dangstomės tiesiogiai tautai žalingu ankstesniu Konstitucinio teismo sprendimu ir trypčiojame vietoje – duoti ar neduoti, o jeigu duoti, tai kam ir už ką. (geriau jau sakytų už kiek). Gi spendimas turėtų būti labai paprastas. Jeigu lietuvių kilmės, ar Lietuvos pilietybės žmogus nori ją išsaugoti, nori laikytis prisiimtų įsipareigojimų, Lietuvos pilietybę reikia ir palikti, o taip pat suteikti teisę vėl įgyti, nepriklausomai kokios valstybės krepšyje ar krepšelyje dabar būtų prisiglaudęs. Išsaugosime lietuvius, išsaugosime ir Lietuvą.  Kokį Seimas priims sprendimą, parodys netolima ateitis. Būtų gerai, kad nors kartą mūsų tautos atstovai prie tautiečių lūkesčių  nesukluptų.  
  
Silpnas patriotiškumas – silpna visuomenė – silpna tauta ir valstybė.
Kad atėjus laikui lietuviai sugeba būti tikrais savo šalies patriotais, parodė patys šviesiausi Sąjūdžio laikai. Ne kas kita, o tik tautinis atgimimas laužė sąstingio ledus, telkė į Baltijos kelią, teikė stiprybės kruvinuose Sausio 13-osios įvykiuose. Tautiškai prabudęs ir savo valstybėje sustiprėjęs žmogus, sunkai nugalimas. Tad laiminga ir stipri ta valstybė, kurios gyventojai yra pilietiškai brandūs ir patriotiški. Juk stiprus žmogus kartais yra svarbiau ir  daugiau negu modernus ginklas.
    
Todėl valstybė privalo remtis savo patriotiniais piliečiais, remtis tauta, jos tradicijomis, kultūra. Valstybė yra aklavietėje, kai nepakankamai vertinamas  ne tik eilinis darbas, bet ir kūrybinis, intelektualinis darbas, nepuoselėjamos tautinės, krikščioniškos vertybės. Žmones prie savo šalies riša ne tik ekonominiai svertai, bet ir moraliniai, idėjiniai, pasitikėjimas savo šalimi. Deja, šioje srityje  ryškesnės valstybinės politikos kol kas nėra. Reikia tik stebėtis, kaip dažnai mūsų išrinktieji atitrūksta nuo savo rinkėjų, nesupranta jų poreikių, gyvenimo, jais nepasitiki. Juk ne mokesčiais ir skolomis stipri valstybė, bet žmonėmis, su kuriais nuoširdžiai kalbant, juos sutelkus darbui, tikrai būtų gaunamos pakankamos pajamos ne tik žmonių pragyvenimui, bet ir visos valstybės reikmėms.  

Ne tik sunkmečius, bet ir daug didesnius sunkumus žmonės iškenčia, jeigu jie suprantami, jeigu sunkumų naštą daugiau mažiau visi neša tolygiai pagal galimybes. Man bet koks dangoraižis nublanksta, jeigu prie jo konteinerių atsistoja vargšas, bedarbis, o bet koks pokylio balius tampa puota maro metu, jeigu vieni didžiuojasi milijonais ir perka televizinių „šou“ šlovę, gi kiti lieja prakaitą eilėse prie darbo biržų, jeigu už visas komunalines paslaugas miesto gyventojas privalo sumokėti du kartus daugiau negu jo pensija, pašalpa ar atlyginimas. Suprantama, tada žmonėse dingsta ir patriotiškumas, atsakomybė už savo valstybę.

Laisvai gyventi, tai dar nereiškia vieniems laisvai lobti, o kitiems priverstinai skursti. Laisvai gyventi – laimingai gyventi, visiems laimingai. Laisvi žmonės turi teisę į laimingą gyvenimą. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau lietuviai tokie ir bus. Tikiu, kad ateis toks laikas, kai protingai išmoksime rinkti savo valdžią, ją kontroliuoti, kai išmoksime didžiuotis savo tauta ir savo valstybe, neleisti, kad kas iš šalies nurodinėtų, kokį raidyną mums turėti, kokius paradus rengti, kokias dainas dainuoti. Tikiu, kad išmoksime gyventi pakelta galva ir be akmens rankoje savo tautiečiui, kaimynui.  

(Pabaiga)