mane įkalina negrįžtamumas
nebeskubėjimas ir gaišatis vienoda

aš - ateities miražas - netikrumas
sūri ir trupanti sausros paguoda

aš pasiduodu neišvengiamumui
žiūrėdama į jo rankas gyslotas

mažai teturim ateities - du dūmai
kol vėjas miega apkabinęs sodus

mums nusileidžia tik ištikimybė
širdies kamputį lizdą susisukus

tarsi maža sarkastiška šunybė
ji netiki mumis ir kad nerūpi

dar bent akimirkai nužengt iš nebūties
ištiest rankas ir skaudžiai atsidusti

esu ne angelas ir net ne jo kilmės
tačiau nuo jausmo tau galiu uždusti

gal būt pakilčiau šviesą įtikėjus
bet abejonė švelniai glosto ranka

nenumarinsi jeigu neprikėliai
gyvenimui dvejonių neužtenka