Kartą minčių tvorelė aptvėrė jausmuką keistą,
kuomet išdygo daigelis, užrašė: „nieko neleisti“.
Kaimynka tokia Abejonė: žiopla, šimtamyliais batais,
prisikimšus kišenius dvejonių, to užrašo net nepamatė.
Kaip ėjo taip ėjo skradžiai, Godzilos padus paveldėjus,
nešdama prieky nosį riestą ir po ja burbėdama „vėjus“.
Įsikišo ranką kišenėn – nageliu tik drykst per siūlę:
pabirę dvejonių barankos skylėmis daigui kaukšt per viršūnę.
Suvartė minčių tvorelę... Kad ją kur perkūnas trenktų...
Žiopla? Ar nešvarios rankelės, į save nagučiais lenktos?