Šviesos Įžiebėjas

Per pastarąsias dvi savaites įvykiai pasipylė kaip iš gausybės rago. Pirmas mano koncertas su mokyklos choru mamyčių dienos proga. Kai pavargusi po pasirodymo drybsojau lovoje, apsupta minkštučių žaislų ir pagalvėlių, kurių negaliu atsisakyti net eidama penkioliktus metus, mintimis grįžau ant scenos. Mama sakė, kad aš buvau nuostabi. Galbūt visas natas ir išdainavau gerai, bet iki visiško nuostabumo trukdė vienoda choro apranga (juodi sarafanai, tokios pačios spalvos bateliai su miniatiūriniais kaspinėliais ir ilgos baltos kojinaitės. ) ir  pasmakrėje pūpsantis apgamas. Nereikia pamiršti ir į plaukus įsegtų įvairiaspalvių blizgančių kaspinėlių! Ir visa tai buvo mūsų muzikos mokytojos, chorvedės Vaivos užmanymas. Mes  - vienoda masė, lyg nužengusi iš griežčiausių japonų mokyklos. Bet kadangi buvome paauglių merginų choras, iš kurių dauguma jau turėjo bent šiokią tokią figūrą, iš šalies atrodėme kaip saldainiukai.
Mes sudainavome dvi dainas. Pirmoji vadinosi „Myliu mamą“ – sapalionės apie tai, kaip nuostabu turėti mamą, kuri „bus gyvenimo aušra, mėgstamiausia tavo knyga, išklausys ji ir paguos“... Teksto autorius nežinomas, bet man kyla įtarimas, kad pati Vaiva jį sukūrė. Antroji daina man kur kas labiau patiko. Joje atsiskyrė ir keletas solisčių, tarp jų ir aš. Taigi, stovėjau ant scenos, o choras buvo išsirikiavęs ant laiptelių. Ir štai... Užgrojo įžanginė muzika, o paskui ir aš įstojau su žodžiais „Yra tokia melodija kaip obelis baltaaa... Man laikrodis parodė ją, bet ji ne man skirtaaa“... Tuo tarpu mane nutvieskė prožektoriaus šviesa. Tai buvo labai netikėta, nes niekada nežinojau mūsų mokyklos salėj esant kokių nors prožektorių. Tada mano galvoje kaip kibirkštys šaudė mintys: „Po šimts kalakutų, kas per kvailys įžiebė šviesą?! Dabar net aklas pamatytų mano apgamą. O ne! Kai sužinosiu, kas yra Šviesos Įžiebėjas, nudirsiu jam kailį!”. Jeigu Jums kada nors teko vienu metu dainuoti kažką panašaus į „Aukštyn, žemyn melodija. La do fa la do si“ ir galvoti apie Pjūklo kankinimus Šviesos Įžiebėjui, turbūt suprantate, kaip tai sunku. Na žinote, sunku, kad nesumaišytum žodžių ir vietoj „Sklandė kregždės danguje“ nepadainuotum: „Iškepsiu tavo akis taukuose“. Beje, jei pasakoju su visom smulkmenom, nereikia pamiršti, kad man dainuojant pirmąjį stulpelį choras „parampavo“, o mano mama, sėdinti trečioje eilėje tarp kitų žiūrovių mamyčių, į taktą linksėjo galva ir net neabejoju, kad karts nuo karto trepteldavo kojele. O kai pasigirdo ištisas „param pam parara“, ir man buvo laikas nulipti nuo scenos ir grįžti į chorą, išsijungė prožektorius, kuris per koncertą daugiau ir neužsižiebė. Aš suspėjau akies krašteliu pažvelgti į užkulisius, kuriuose pamačiau pažįstamus rusvus sušiauštus plaukus... Taip, ten buvo Bernis, kuris tądien buvo garso režisierius ir, be abejonės, įjungė prožektorių! Negalėjau nenusijuokti, bet tai padariau nuleidusi galvą, kad niekas nepastebėtų.
Vos nuskambėjus paskutiniems akordams, pasigirdo padriki „pliaukšt pliaukšt“, galiausiai susilieję į garsaus plojimo visumą. Koncertas baigėsi. Akimis ieškojau Bernio, bet man nepavyko, nes vaikai iš dramos būrelio bei kiti koncerto dalyviai brovėsi pro mane išėjimo link. Paskui iš nežinia kur išdygusi mama įsikibo man į parankę ir ėmė čiauškėti, dalintis koncerto įspūdžiais.
Kadangi pradžioje minėjau apie daug įvykių, o ne tik apie savo pirmąjį koncertą, pasakoju toliau. Taigi, tą penktadienio popietę po koncerto malšinau nuovargį, klausiausi muzikos. Buvo pusė septynių valandų vakaro. Lygiai prieš dvi savaites vyko manasis vakarėlis. Prieš 14 dienų. Arba prieš 336 valandas. Arba prieš 20160 minučių. Tokia ta statistika. Bet esmė yra tame, kad žmonės, kurie buvo vakarėlyje ilgainiui tapo mano geriausiais draugais. Ir štai dabar mano el. pašte puikavosi tokie laiškai:
Terminator008 (Irenius): „Sveika, gražiai dainavai šiandien koncerte. O kaip tau mūsų spektaklis? Tu žinai, kad aš vaidinau tik medį, bet vis tiek dauguma spektaklio idėjų buvo mano...“.
TavoSvajonė (Ilzė): „Labukas. Man patiko tavo solo partija! Bet ta pirmoji daina… Kas po galais sukūrė tuos žodžius?! O kas įjungė prožektorių? Beje, ką veiksi vakare? Jei tu neužsiėmusi, užsuk pas mane. Ar aš tau pasakojau, kad Nojus  mane pakvietė į kiną aštuntai valandai!?Aš rimtai. Aaa!!! Ką man daryt? Ar tai reiškia, kad aš jam patinku? Tu turi man padėti, patarti, ką apsirengti. Help......“
xxNojusxx: „Saule, Tu pasakiškai dainavai, bet dar geriau atrodė choro apranga. Tikrai kietai. Rarr. Beje, Tu turbūt žinai, kad šiandien susitiksiu su Ilze. Norėjau paklaust, ar Ilzė ką nors apie mane sakė? Jei taip, tai KĄ? Kaip manai, ar aš jai patinku?..
P. S. Tik nesakyk jai, kad klausiau. Ačiū, Tu tikra draugė“.
Dominykas15: „Labas. Kaip laikaisi? Kaip sekėsi koncertas šiandien? Ar tavo draugė Deima apie mane neklausinėjo? Gal gali duoti jos el. paštą?“
Versace (Deima): „Labas. Rašau, nes noriu išsakyti savo asmeninę nuomonę. Tu labai fainai dainavai. Bet choro apranga, tai fu fu fu. Kieno čia užmanymas? Ar ji/jis žinojo tokį dalyką, kad baltos kojinės prie juodų batų nedera?! Stilingiau atrodytumėt su bulvių maišais... Susinervinau, tad einu išsimaudyti atpalaiduojančioje pieno vonioje. Ikiukas“
PasaulisPriklausoMan (Čia mano brolio Pauliaus laiškas, net nežinau, kaip jis čia atsidūrė: „Labas. Ką darai? Nu gal jau atia. Mama kviečia valgyti.“
Zena_ugnies_deive (Ugnė): „Labas. Einam rytoj į SK? Taip taip, žinau, kad tu vos neužmigai praeitą kartą, kai buvom sveikos mitybos paskaitoje, bet Kurtas su kitais sveikuolių klubo  nariais vyks prie jūros (meditacija, sveikas maistas, sveikuoliškos maudynės ir pan.), tad neturiu su kuo eiti, o vienai neįdomu... Tai kaip? Beje, man patiko, kai su choru dainavai „Melodiją“, skambėjo žymiai geriau nei mūsų klasės dainavimas per muzikos pamokas. Cha cha. Ir įdomu, kas gi įjungė prožektorių tau dainuojant?“
Neturėjau laiko atrašyti į visus laiškus, žinojau, kad Ilzė pasius jei nepasirodysiu laiku. Išjungiau kompiuterį, apsivilkau džinsinį švarką ir nėriau į lauką. Mama man nesakė, kada grįžti, nes buvo užsiėmusi - laukė draugės (tarp kita ko, Ilzės mamos). Keistas sutapimas, kad tiek mamos, tiek dukros – geriausios draugės. Taigi, aš žingsniavau Ilzės namų link. Pavasaris buvo gerokai įsigalėjęs, oras kvepėjo gaiva, o žolė buvo tokia skaisčiai žalia, kokią prisimenu tik iš vaikystės. Nors buvo vakaras, matėsi, kad saulė dar nenorėjo pogulio ir linksmai spigino, džiugindama tiek vaikus, tiek suaugėlius. Aš užsidėjau tamsius akinius ir prisiminiau Šviesos Įžiebėją. Paskutinį kartą su Berniu kalbėjau per vakarėlį. Pastaruoju metu mokykloje pertraukas leisdavau su Ireniumi, Ilze, Deima, Ugne ir kitais. Bernis prie mūsų neprisijungė, mat visą laiką trynėsi su Juozo kompanija, kuri rūkė, krėtė pokštus mokyklos nepritapėliams ir ko tik jie nedarė... Vogčiomis stebėdavau Bernį ir man atrodė, kad jis visai nenori būti su Juozu ir kitais jo draugeliais.
Kai Ilzė atidarė duris, man rodos atvipo žiauna iš nuostabos. Ji atrodė keistai. Kaip mano geriausia draugė ji nebuvo panaši į save. Paprastai į uodegą surišti jos pusilgiai plaukai dabar laisvai krito ant pečių. Ilzė retai kada dėvėdavo kojas atidengiančius rūbus, bet štai ji buvo apsirengusi baltus marškinėlius, o ant jų sarafaną (puikus derinukas, tinkantis visoms). Negalėjau neatkreipti dėmesio į Ilzės oranžinius nagus ir tokios pat spalvos auskarus.
- Oho. Kokios permainos! Tai mano pagalbos kaip ir nereikės? – paklausiau draugės.
Sakoma, kad draugaujant su vaikinu laikui bėgant sijonai vis trumpėja, o iškirptės gilėja. Tačiau mano nuomone tokios permainos bet kokiu atveju Ilzei tik į gera.
- Jei manai, kad taip apsirengusi aš galiu eiti į pasimatymą, tada tavo pagalbos nereikės. O jei manai, kad man verčiau persirengti, tik pasakyk. Juk žinai, kad tavo žodis lemiamas.
Aš įtikinau Ilzę, kad ji atrodo puikiai ir palydėjau į autobusų stotelę.
- O ką tu veiksi šįvakar? – paklausė Ilzė prieš atvažiuojant autobusui.
- Nieko neturiu suplanavus, bet gal paklaidžiosiu po miestą.
- Nenoriu, kad tu nuobodžiautum. Gal važiuojam kartu į kiną? – pasiūlė Ilzė.
Kai dar kartą įtikinau Ilzę, kad aš neprapulsiu, atvažiavo autobusas, ant kurio puikavosi prezervatyvų reklama. Ilzė pamojavo man pro autobuso langą, o aš nusprendžiau pasivaikščioti parkelyje, esančiame miesto pakraštyje, netoli upės. Kaip ir tikėjausi, parkas buvo sausakimšas vaikų, mat buvo visai netoli našlaičių prieglaudos. Nubėgau takeliu upės link. Sėdėjau ir klausiausi upeliūkščio čiurlenimo, kurio bemaž nesigirdėjo, nes aš kramčiau „Cheetos“ traškučius (o jie laabai traškūs!). Staiga kažkas, stovintis man už nugaros, uždengė akis šaltomis rankomis. Tai buvo taip netikėta, matyt jis (arba ji) atsliūkino tyliai kaip kokia gazelė.
- Tai dabar turiu spėti, kas? Na gerai... Bernis? – pilna burna suriaumojau pirmą galvon šovusį vardą.
- Šūdas! Kaip atspėjai? – atleido man akis ir atsisėdo šalia.
Taigi... Bernį mačiau vos prieš kelias valandas, bet jis man atrodė pasikeitęs. Dar labiau nei įprastai sušiaušti plaukai (atrodė lyg būtų ką tik atsikėlęs), žalias džemperis, o keisčiausia, kad rankoje laikė fotoaparatą.
- Net pati nustebau, kad atspėjau. Tai... ką čia darai su tuo daiktu?
- Fotografuoju, - išsišiepė jis.
- Ką fotografuoji? – paklausiau dar kvailesnio klausimo nei prieš tai buvusio.
Bernis atsakė: „Tave“, - ir labai greitai nufotografavo mane. Paskui paklausė:
- Iš kur žinai šitą vietą?
- Dažnai čia ateinu, - pamelavau. – O tu?
- Keista, aš beveik kiekvieną dieną čia užklystu, bet niekada tavęs nemačiau, - nusišypsojo Bernis, matyt supratęs mano melą. – O aš visai netoliese gyvenu.
- Hmm. Įdomu, kur? Juk čia užmiestis, o jame yra tik šis parkas, paupys ir vaikų namai.
Tuomet jis nevalingai pasikasė už ausies, nuleido akis, o po to vėl pakėlė jas į mane (keista, bet kuo puikiausiai atsimenu tą dieną ir visas smulkmenas) ir pasakė:
- Na... aš ir gyvenu tuose vaikų namuose.
- O kur tavo tėvai?
- Baik, Saule, neklausinėk nesąmonių... Nenoriu aš tavęs užkrauti savo bėdom. Keičiam temą, - mačiau kaip jis sumišo.
Kuriam laikui mes nutilom. O man kažkodėl pasidarė velnioniškai liūdna. Aš ne ką teišmanau apie psichologiją ar žmonių jausmus, bet stengiuosi nekamantinėti jų per prievartą, net jei man ir labai smalsu. Po kokių penkiasdešimt devynių sekundžių (daugiausiai) Bernis parodė jo darytas nuotraukas. Vienoje nuotraukoje mačiau boružėlę, stoviniuojančią ant žolės stiebo galo ir besiruošiančią skristi. Aš paklausiau Bernardo, ar jis laukė, kol boružėlė pati atropos ant žolytės galo, ar pats ją kažkaip ten nugabeno.
- Ne. Ji pati nuropojo, nes norėjo nuskrist pas savo boružiuką, - taip atsakė Bernis į mano superduperkeistą klausimą.
Jis mane privertė juoktis.
- Tu tuo tikras? – paklausiau.
- Neee. Tiesą sakant neatsimenu, nes šita nuotrauka fotografuota praeitą vasarą. Bet aš nesistengiu sukurt kokio nors įdomaus vaizdinio, tiesiog fotografuoju taip, kaip yra. Man patinka natūralumas.
Pasikasiau pasmakrę. Įdomu kaip jam patinka mano apgamas? Juk jis natūralus! Cha cha cha. Tą akimirką man buvo be galo linksma, todėl garsiai kvatojausi. Man patiko, kaip Bernio blakstienos žėrėjo saulėje. Ir taip besijuokdama pirmąkart atkreipiau dėmesį į jo akis ir įsidėmėjau jų spalvą. Žydros krištolinės akys...
- Jos atrodo kaip vandens lašiukai. Maži, žėrintys lašiukai... - sušnibždėjau pliušiniam krokodilui, kai pavargusi gulėjau lovoje.
Ir tik tada prisiminiau, kad buvau akis į akį susidūrusi su Šviesos Įžiebėju ir nieko apie tai jam neužsiminiau. O ir jis! Kodėl Bernis nepaaiškino man, kodėl įjungė tą prožektorių??? Na, bet tebūnie jam atleista. Užmigau.