Gerai suprantu, kad šiandieninė nelabai gera ir optimistinė ekonominė bei socialinė padėtis Lietuvoje jaudina ne tik mus, gyvenančius prie Nemuno, bet ir anksčiau ar vėliau į kitus kraštus išvykusius lietuvius. Juk visiems norisi, kad tėvų žemė kasmet būtų vis gražesnė, o žmonės laimingesni, turtingesni, šviesesni. Iš pasaulinės finansinės krizės kilęs ir daugelį šalių užgriuvęs sunkmetis yra ypač sunkus jaunoms valstybėms, kurios neturi gilesnių politinių ir pilietinių tradicijų, patvarių demokratinės visuomenės griaučių. Lietuva kol kas vis dar laikosi, bet niekas negarantuoja, kad susidariusios socialinės įtampos  kada nors nesukels pavojingos slinkties į trapios nepriklausomybės praradimą, tautinių ir dvasinių vertybių devalvaciją. Ne vienas dabartinis Lietuvos intelektualas  apie tai kalba ir įspėja, kad - arba mes suskubsime suvokti ir pakeisti esamo negatyvumo priežastis, arba, kaip valstybė ir tauta, atsidursime prie išnykimo ribos. Būtų gerai, kad visi šie nuogąstavimai būtų nepagrįsti, iliuziniai, o realybėje – sunkmečio išbandyta Lietuva taps tik stipresnė.

„Lietuvos ryte“ filosofas Vytautas Radžvilas savo pamąstymuose Europos dienos proga, jau atvirai apie Lietuvą kalba, kaip neįvykusią valstybę, o tokį kalbėjimą vadina „Tiesos valanda“. Be abejo, šiuose „kalbėjimuos“ yra daug tiesos, kurią mums būtina suprasti ir įvertinti. Gi Žmogaus studijų centro prezidentas dr. Gintaras Chomentauskas DELFI interneto vartuose teigia, kad mums trūksta ne pinigų, o patriotizmo ir fantazijos. Manau, kad ši mintis taip pat teisinga. Pradžiai galėtų būti ir daugiau įvairių  minčių, išsivystyti platesnė diskusija. Nesiimu visko išanalizuoti ir apibendrinti, bet noriu pateikti keletą ir savo šalies vidaus gyvenimo pastebėjimų, kurie, mano nuomone, Lietuvai kliudo realiai tapti augančia, stiprėjančia valstybe.

Valstybės įtaka ekonomikai, verslui. Didesnė ar mažesnė?
Šių dienų ekonomistai, o ypač Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialistai pabrėžia, kad valstybė yra pats prasčiausias ūkio, turto valdytojas, kad tik privatus kapitalas ir laisvoji rinka gali būti šių dienų ekonomikos varikliu. Gal ir gali, tik ne visi varikliai gerai tarnauja žmonėms. Kai kurie iš jų tinka tik žmonių likimų traiškymui, žiauriam traiškymui.

Visados reikia prisiminti, kaip ir kam buvo kuriamos valstybės. Visais laikais žmonės siekė saugumo: fizinio, ekonominio, socialinio, tautinio. Stipresnė valstybė, daugiau valstybingumo – didesnis ir gyventojų saugumas. Šiandien žmonėms svarbiausias socialinis saugumas, kurio, deja, nepakanka. Auganti, kuriama valstybė jo nesugeba garantuoti. Dažnai atrodo, kad dabartiniame gyvenime vyksta priešingas procesas – valstybės silpninimas, valstybinių institucijų reikšmės menkinimas, jų pačių kompromitacija.

Manau, kad per anksti susižavėjusi ir paklususi liberalios laisvosios rinkos šauklių apetitams ir dalį valstybinio turto be pakankamos kontrolės paaukojusi ant privataus kapitalo „aukuro“, valstybė baigia prarasti lemiamą įtaką šalies ekonomikai, finansams, o tuo pačiu ir gyventojų socialiniai saugai. Juk net tokia galinga valstybė kaip JAV laiku nesugebėjo suvaldyti savo komercinių bankų, naftos verslovių kompanijų, tad ką kalbėti apie Lietuvos valstybės galimybes turėti didesnę įtaką privačiam kapitalui, kurį gal būt ateityje galėtų valdyti  kartais per daug godūs, nesąžiningi, arba net ir piktavaliai svetimšaliai savininkai. Tad būtina stiprinti valstybės įtaką visai šalies ekonomikai, neprarasti valstybinės kontrolės svertų.  Kaip begerbtume privatų kapitalą, bet jis atsako tik už save, savo augimą, plėtrą, bet ne už visą visuomenę ar valstybę.

Kaip kas gali pasakyti, kad mūsų verslininkai sugeba organizuoti gamybą, bet nėra kur dėti produkcijos, pasaulis perpildytas prekėmis, o žmonių poreikis pirkti labai menkas. Žinoma, kai verslininkas prieš pasaulines problemas paliekamas vienas, be reikalingos protekcinės valstybinės politikos ir nacionalinės rinkos vertės palaikymo, jam tikrai sunku konkuruoti su pigiu kinietišku „niekalu“. Gražus buvo šūkis: „Pirk prekę lietuvišką!“. Tik blogai, kad jis prigeso, o lietuviškai prekei užkrauta jos pagaminimo kaštus tikrai neatitinkanti  kaina, kad ji bet kokį norą pirkti atbaido.

Gražu, kai valstybės užsienio politika tarnauja demokratijos  plėtrai, bet kartais pirmoje eilėje ji galėtų daug ženkliau pasitarnauti savų ekonominių ir socialinių problemų sprendimui, savų interesų gynimui. Sunkmečio pelkėje įklimpusį šalies ekonominį vežimą nei vieni piliečiai, nei besiblaškantys verslininkai, nei pasimetusi valdžia atskirai po vieną neištemps. Reikalingas visų sutartinis, geranoriškas, pasiaukojantis darbas, paremtas netgi savotišku valstybine politika globojamu patriotiškumu ir tautiniu išdidumu.        

Valstybiniu požiūriu nuvertintas darbas ir dirbantis žmogus.
Šiandien mes neturime kito kelio kurti ir stiprinti savo valstybę, kaip tik darbu, kuris gali būti pats įvairiausias. Vertybės ir valstybių vidaus produktas kuriamas ne tik rankomis, bet ir protu, kartais dar daugiau. Tad visados bodėjausi, kai jie priešpastatomi, arba neadekvačiai vertinami. Pats bjauriausias dalykas, kai dalis žmonių niekinančiai pavadinami runkeliais, kiti biurokratais, arba kitokiais prie valdžios lovio susėdusiais subjektais. Išnykusi pagarba ūkininkui, gydytojui, mokytojui, teisininkui, valstybės tarnautojui, eiliniams bet kokios įmonės darbininkui, aptarnavimo, meno, kultūros sferos darbuotojui, pagaliau tų pačių piliečių išrinktam arba paskirtam valdžios atstovui, visus pastatė į tam tikras priešingų frontų pozicijas. Suskilusi visuomenė – silpna visuomenė.
Turėtume suprasti, kad kiti gali tik trumpam ateiti į talką ir padėti, bet pagrindinis krūvis visados tenka ir teks tik patiems. Dieną kitą galima pragyventi ir pasiskolinus, pasinaudojus suteikta labdara, trumpalaike parama, bet visas žmogaus, o taip pat ir valstybės gyvenimas, gali būti grindžiamas tik darbu.

Pokariu, kad ir kokia bebuvo sunki situaciją, žmonės atsilaikė tik dirbdami. Manau, kad bet koks darbas šiandien yra nuvertintas, o jo prasmė neleistinai iškreipta. Darbą, darbo užmokestį pakeitus įvairiomis išmokomis, bedarbio pašalpomis, žlugdoma ne tik šalies ekonomika, bet ir žmogus. Pirmiausia žlugdomas morališkai, atveriamas pats tiesiausias kelias jo degradacijai. Man nesuprantama, kaip dabar darbas, gamyba, miesto ar kaimo dirbantis žmogus tapo neįdomus, nevertinimas. Juos visų lygių valdantieji, žiniasklaida  tiesiog pamiršo, lyg ne jie kurtų valstybę, kurtų jos ekonomiką, mūsų visų gerovę. Jau nekalbu apie įstatymu tapusią sąvoką „dirbantis pensininkas“, į pensiją išėjęs mokslininkas – blogas, jį reikia bausti, pensiją sumažinti, arba jos ir visiškai nemokėti. Lyg tai būtų nesvarbu, kad jis per visą gyvenimą mokesčių forma gal ir penkias tokias pensijas jau sumokėjo valstybei.

Ne viena politinė partija savo rinkimų programoje ryžtingai kalba apie biurokratijos mažinimą, o aukštas valstybės pareigūnas, mokyklos, ligoninės ar kitos valstybinės institucijos vadovas giriasi, kiek etatų sumažino ir darbuotojams, tarnautojams pasiūlė pasiieškoti darbo kitur. Sunkmečiu ardome apskritis ir džiūgaujame, kad tūkstantis biudžetininkų bus atleista. Tik pamirštama pagalvoti, o kur jie gali ar galės įsidarbinti? Gal būt tik kitose šalyse arba darbo biržoje prie bedarbiams skirto katilo. O gal yra priešingai, tai valstybinių ir kitų institucijų vadovai nesugeba organizuoti taip darbo, kad visi darbuotojai būtų intensyviai užimti ir šaliai padaryta juntama nauda. Juk daug proto nereikia, kad gerai organizuotas visos tos ar kitos pramonės šakos, sferos darbas gali atnešti šimtą kartų daugiau naudos, negu vienas, kad ir labai geras vairuotojas, statybininkas ir pan. Valstybė tik kuriama, o kalbama, kad jau jos statytojų yra per daug. Gal ne statytojų yra per daug, bet per mažai protingai vadovaujančiųjų.

Daugiau negu keista bedarbių rėmimo politika. Tai grynas valstybės alinimas. Gi už tuos pačius pinigus tuos pačius bedarbius galima įdarbinti visuomenei ir valstybei naudingiems darbams. Ir nauda būtų padaryta, ir žmogus nesijaustų nepilnavertis, išlaikytinis, kurio tolesnis kelais gali pavirsti į labai siaurą takelį prie šiukšlių konteinerių, kilpos, o geriausio atveju – emigranto bilietas. Gi dažnai ne tiek pats atlyginimas svarbus, kaip pats dirbančiojo žmogaus statusas, jausmas, kad tu esi reikalingas. Bedarbystės lygis – tai vyriausybės ir politikų nemokšiškumo lygio rodiklis.

Jeigu kokias naujas ministerija ir reikėjo kurti, tai tik darbo ir energetikos, nes šiuo metu tik jos būtų svarbiausios.  Jeigu Seime kokios nors diskusijos ir vertos didesnio dėmesio bei pritarimo, tai tik tos, kurios padėtų didinti užimtumą ir spręsti kitas gyventojų socialines problemas. Galima veržtis ir veržti, galima taupyti iki išsekimo, galima trinti rankas, kad vis dar sekasi skolintis, bet visi šie keliai turi aklavietes. Šviesesnis proveržis gali būt pasiektas tik darbu.

(Bus daugiau)