Husaras Tambovskis išlydėjo svečius.
Liko tik vienas ištikimas draugas –
jaunas porutčikas Molčanskis,
iš po pat vokiečių durtuvų, su kazoku Tunčinu,
ištraukęs jį iš po kritusio žirgo.

Aleksandrai Vasiljevičiau, tarė Tambovskis,
pripildydamas taures, ryt pokylis
grafienės Solnicinos dvare, eisite?
Būtinai, negalim praleist tokios progos.

O ar žinote, drauge, jog pokylyje
dalyvaus pati kunigaikštytė Sofija,
ką tik grįžusi iš Paryžiaus,
garsėjanti savo grožiu visoje Europoje?

Tikrai, Nikolajau Grigorjevičiau?
Nežinojau. O girdėt teko, beje
iš vieno vokiečių belaisvio, pasakojo
matęs, kai ji lankėsi Berlyne.

Šeštadienio vakarą jau rinkos svečiai.
Draugai, susitikę ties vartais netyčia,
iš lėto žingsniavo link durų. Ir čia,
šalia jų, ties laiptais – karieta.
O liokajaus lyg tyčia nėra,
gavo pylos jis už tai tada.
Bet Molčanskis vėliau mintyse jam dėkojo!

Draugai susižvalgė – juk laukia dama.
Molčanskis prišoko, atvėrė duris,
ištiesė ranką, padėjo išlipt.
Tai buvo Sofija.
Ji buvo švelnaus kremo spalvos
suknia ir skrybėlaite.
Jis buvo su antpečiais, akselbantais, lampasais.

Jų akys susitiko.

Jų akys susitiko jau ne tik tą vakarą.
Ir ne tik kitą, ir ne tik dar kitą.
Jos skendo vienos kitose!

Taip būna kai dvi pusės skilusio
Akmens suranda viena kitą.

-----------------------------------------

Bet žiedai vysta greit –
kas gražu trunka neilgai.
Stojo gūdūs 1917-ji.
Pilietinis karas.

Molčanskis su baltųjų armija
išėjo kovon.
Kunigaikštytė, kol viskas aprims,
Išvyko Paryžiun.

Ji net nebandė įkalbinėt
Aleksandro vykti kartu –
žinojo – karininko žodžio
Ir priesaikos jis neišduos.

Kaip baigėsi ši istorija?
Kaip ir dauguma to meto istorijų.
Molčanskį sušaudė raudonieji komisarai.
Kunigaikštytė ištekėjo už
nejauno, bet turtingo amerikiečio
viešėjusio Paryžiuje ir
išvyko į Niujorką.

Galbūt gyvena ir dabar.
O gal... jau su Aleksandru.
Žvaigždėse...