Vienatvė

Ach, kokia  įgeidi, nors jaučiu jog myli,
Nors trikdai išsopėjusia viltimi -
Beveide iš pakampių žvelgi į gylį,
Kur užgimsta mintis nerami.

Jau įvyko, kas buvo likimo paskirta:
Nektaras apkarto, apsalo pelynas,
Klaidžioja lelija  žaltvyksle nuskinta,
O taurėje ilgesys vien ištvinęs.

Nesigraužk, - iš pakampės tamsios man sublyksi
Ji, bekūnė, mieloji mana:
Aš - tikresnė už tavo svajonių žaltvykslę,
Aš - vien tavo, ne kaip toji dama.

Nepaliksiu tavęs toj skurdžioj mėnesienoj,
Kai arti taip skirties skirta valanda.
Tu nežvilgčiok į laiką abuoją ant sienos -
Ką mylėjai su tavim visada.

Įgeidi, nes kas mirksnį mintimis tu išduodi,
Į̃ svajonę skubi sapnais ir bemiege naktim,
Bet grįžti visados pas mane ir godžiai
Ieškai, tarsi praradęs, tuščiame kambary.

Ach, mieloji, ačiū tau už godą saulėtą,
Kad įdiržusią sielą aušra gaivini,
Ir, kai mintys į tamsą grimzta iš lėto,
Kaskart nekviesta pas mane ateini.

Kai jau lapkričio darganos, šalnos ir gruodas,
Kai žodis užspringsta giliai gomury -
Kokia tu esi dilgėlėtoj gėloje paguoda,
Taip švelniai apglėbus lepią sielą turi.

Taip gražiai nežinau, kam skubėti reikėjo,
Juk nustebęs, laiko nejutęs, ėjau.
Taip gražiai pasenau, galbūt suvaikėjau:
Grįžau, kur pėdsako jokio nelieka žmogaus.
Ražas