Tavo akys iš pavasarių žalių
Ir iš vasaros, rudens pradžios –
Šiltų prisiminimų.
Štai kodėl aš taip dažnai į jas žiūriu,
Kai žiema ateina
Arba lapkritis už lango rymo.

Balsas tavo upeliu pagirdo,
Vyturio daina ar lapų šlamesiu
Suardo tylą.
Ir mana širdis, lyg aidą girdi
Švelnų žodį, net mintis,
Nors tavo lūpos neprabyla.

Tavo rankos, kaip mėnulio pilnatis –
Užburia mane,
Tamsioj naktyj švelniai paliečia skruostą.
Išgertos dienos taurė nebekarti,
O jausmai, tartum laivai,
Bures nuleidžia laimės uoste...