Tyla, manau prieš audrą,
Tik kužda ji kažką.
O siela groja, kartais maudžia,
Ausyse spengia nežinia.

Jaučiu tavo esybę jaukią
Ir mintis, klajojančias galiu skaityt.
Jos sklando, nerimastingai plaukia,
Aš bėgu tekina jų pasivyt.

Nurimk, dar palūkėk truputį,
Susidėliok visas savas mintis.
Ir negalvok, rytoj kaip būti.
Tik paprašyk-Jis sutvarkys...