Tas pats žaidimas

Visą savo gyvenimo temą sugrūdau į tą patį stalčių.
Nieko keisto prisirišau prie nenutraukiamų pančių.
Vis viliuosi,kad laimė ateis po kelių savaičių.
Bet greičiau dar daugiau tuštumos užpildys mane ir tuos svajonių ieškančių kvailių.


Visi dievai žino,kad viską,ką jie man pažadėjo buvo mirtis.
Dar nežengus žingsnio mane,beveik nuskynė giltinės dalgis.
Gal taip būtų geriau. Kam metų metus tuščiai kankintis?
Geriau tegu atstumtam tarp atstumtųjų viskas subyra kaip smiltis.


Kam tos visažinio žinios? Aš taip viską sužinau rūkydamas kaljaną.
Traukdamas saldų dūmą lyg lengvą marą. Po dvi galvutės per parą.
Gal plaučiai aplipę tara bus graži pabaiga. Arba paskelbs šlykštų galą.
Nerūkant nusprendžiu sutrupinti tuščių draugysčių gabalą šlykštų lyg amarą.


Tiesiog nėra ko čia pridurti,o jeigu reiks pridurs kiti geresni ir galingesni.
Kažkam šiam pasauliu naudingi ir didesniam tikslui sutverti,lyg išrinkti.
Man telieka būti tuo ir stebėti tuos kas merdi. Juk supranti,tik sapne kyli?
Visažiniai,tik pataria,kaip viską gerinti. O,aš tik palydžiu,tuos kurie tyli.

O,dabar beprasmis priedainis,kad susikurtų beprasmis tekstas,o ne eilėraštis.
Ne ketureilis,bet visaeilis. Atbukęs ir nenaudingas,kaip senas peilis.