Mes iš tų pačių, nepasibaigusių dienų,
Debesų sunkių, kurie vis tempia lietų,
Iš bemiegių ir karštų aistros naktų,
Kiek panašūs, tiek skirtingi. Mes - poetai.

Gal keistai atrodom, nesuprantamai,
Nes pamatom tai, ko net nepastebi kiti,
Be sparnų padangėm skraidome aukštai
Įkvėpimo pagautom jautriom širdim.

Mes - visokie būnam, - tik ne abejingi.
Norim tapt keleiviui žiburiu nakty,
Smulkmenas paverčiame reikšmingom.
Juk poetai esam. Būt jais sutverti.