Pražilęs mėnuo priklaupė ant kelių
Prie vystančių alyvų ties sena tvora,
Prie dievdirbio išraižyto smūtkelio –
Vaikystės sodžiaus, kurio jau nebėra.

Griežlė nakty liūdnas natas pasėjo
Ir krito jos ant kiečių, namo pamatų.
Pavargęs po beržais miegojo vėjas...
Tai jis kadaise mane pašaukė vardu.

Ir išėjau, kur kelias liečia dangų –
Vaikystės vartai liko amžiams užverti.
Rambėjo metai nuospaudom ant rankų,
Širdyj pelynu kaupės patirtis karti.

Neliko rytmečių žarų lyg auksas,
Ant žaginių sudžiūvo pievų dobilai.
Jau nebėra ir tų, kurie kartojo: „Lauksim“,
Net vartų nebėra – grįžau aš per vėlai.

Ėjau ilgai, dabar – krentu ant kelių
Nuvytusiom alyvom ties sena tvora
Ir dievdirbio išraižytam smūtkeliui –
Vaikystei savo, kurios jau nebėra...