Na ir kas, jei manęs negirdi,
Kam kiekvieno žmogaus tau klausyti.
Dangui veidrodžiu šiandien esi,
Tavyje jo žydrumas matyti.

Nesupyk, nepajuosk, o maža vilnimi
Pakuždėk lyg palinkusiam karklui,
Patikėki šį kartą manim, žmogumi,
Atskleisk paslaptį, savąją lemtį.

Tai norėčiau išmokti, kaip tu
Laiko skausmą dugnan nugramzdinti,
Amžių kelią aprėpti žvilgsniu,
Tėvų žemę kartu apkabinti.

Būtų gera naktų gelmėje
Mintį, žodį maištingą paslėpti,
Užsisupus ramioj tėkmėje,
Nemaištaut, bet tylėti, tylėti...

Milijonai žiedų ir lakštingalų trelės,
Balčiausi rūkų patalai,
Žalios lankos, rasotosios gėlės
Šiandien tau. Ar viską matai?

Viskas tau, viskas tavo
Net ir aš, čia užklydęs svetys.
Pažiūrėki, matai, bangele subangavo
Nuskubėjusi mano mintis.

Lengva būt prie tavęs, nors manęs negirdi,
Kaskart vis kitaip pasirėdęs,
Nuo manęs į mane taip iš lėto plauki
Paslaptingas, senoli Nevėži.