mes užburti išbadėjusi tamsa skandina spindulį bangelės  o  jis negęsta
vis bando išsiveržti iš ribančios gelmės žvirgždėtame dugne
skenduolis sidabrinis virpančia begęstančia šviesa
tyla kurti apglėbusi pasaulį laiko o mes apkvaitę apžaisti bandom laiką
žadėdami išsaugot mirksnį svaigų bet jis lyg skenduolis sidabrinis dyla
dangus virš šilo varsoti ima brendam užsimiršę nors basas
kojas dilgo perlais išsidabinę lieknos smilgos o gaisrenų
šilkažiedes ugnis įžiebia nuskriejus blezdinga
vos pėdomis pajutę aštrų kelio žvirgždą gręžiamės atgalios
o ten žolynai linksta vėjy mūsų pėdsakų nelikę
kaip ir pakrantės smėly ties bedugne mes žaidėme meile
juk vaikai nežino mylėti reškia mirti ach tiesa žodžius buvome pamiršę
akis  ilgesiu raiščiu pririšę taip skiriasi kažkam užgimus
miršta kitas vaiskus širdžių plazdėjimas nerimstantis