Pasirodo, kad reikia nedaug -
Kraujas snaudžia išplūdęs paviršiuos.
Pora žodžių - ir aš nuraudau.
Šmėkšt mintis - po galais, tuoj sutirpsiu.

Kaip į dykumą kritęs lietus
Susigėrė paglostantys žodžiai.
Pasakyk, ar pavasaris tu,
Jei many sumanei rasti grožį,

Kurs miegojo kaip sėkla lukšte
Nuo žiaurios bjaurasties užsiglaudęs?
Tik užuominos menkos laiške,
O veidai - tartum rožės nuraudo.

Tu paskatini sprūsti jausmais
Už ribos, kurią laikas nubrėžia.
Net uodai šiandien zyzia linksmai
Ir kasom pinas dviračio vėžės.

Tik užuomina, gal tik juokai,
Bet šėlionės žiežirbas skelia.
Juk mane tu ant delno laikai
Ir čiurlena juokas upeliais.

Nelipdau jau svajonių pilies -
Kam išeinančiai pilnos saujos?
Tik velnioniškai gera virpėt -
Tarsi ruoščiaus gyventi iš naujo.