O, meile, kuo skiriesi nuo letargo miego?
Juk nematai aplink kitų - tik jį,
Gražiausios aušros mintyse sušvinta:
Gal tai paveikslą, meile, man siunti.
Gėlė kai nusišypso ankstų rytą,
Regi tik jį ir jo akis, ir melsvume dangaus
Pakėlus galvą, regi vėl jį, prabusti negali.
Sapnuoji glamones, ilgiesi virpulio artumo,
Nebūna pikto žodžio - vien švelni daina,
Ir balsas skamba tarsi lyros rūmai
Didingi kyla, nepasiekt jų - ne...
Apsaugai juos nuo grubaus žodžio, nuo apgaulės,
Kaip kūdikį prispaudus jį glaudi,
O troškulys vis gena skausmo tiesą naują,
Tik nepažadink dar truputį - leisk apgint.