Septyniasdešimt metų praėjo,
Kai traukinys į Sibirą dardėjo,
Vežęs ir mano vaikystę nekaltą
Į Altajų tolimą, šaltą.

Ano baisaus tremties ešelono
Dundėjimą lig mirties kartos širdis.
Turbūt ir karstas primins vagoną,
Kai keliaut Anapilin pašauks lemtis...


***
Tremties draugo Romo Jakučiūno atminimui.
Perskaitęs šį eiliavimą 1998 m. jam paštu dovanotoje knygoje, po poros savaičių jis mirė.  

Išeiname, išeiname, išeiname.
Po vieną. Po kelis. Būriais...
Gyvenimą į nebūtį išmainome,
Nespėję atsisveikint su draugais.

Lemtis rūsti, jos teismo nepapirksi,
Jai nusispjaut, galingas tu ar menkas.
Šiandieną žemėj, o jau kitą mirksnį
Prie dangaus vartų melst malonės tenka.

O kol gyvi - branginkime draugystę,
Mokėkime atleisti, jei prašys,
(Juk sakoma, kad ir šventieji klysta),
Tuomet gal ir iš rojaus nevarys...

1998 10 27