Ai...nusibraukiu dar ašarą
Ir vėl pirmyn einu.
Tegul suplyšę batai
Ir maišas ant pečių...
Einu ranka ištiesta,
Kam labas, kam sudie,
Kas kriaukšlę kokią įdeda,
Vis tiek- juk nesėdėt.
Einu, pavargstu, svilina,
Palėpė po medžiu,
O atsigert šaltinį -
Srovenantį randu...
Ir vėl keliuos, ir vėl braukiu:
Jau prakaitą sunkių dienų.
Susitinku keleivį tokį patį,
Užjaučiam, bet namo neprašom.
Kelionė tik dienų galia,
Nėra namų- tokia dalia...
Nušauna, - sakom,- nuvarytus arklius...
Ir kylam vėl, kad dar kas nepašautų.