Kaime tikras sujudimas: prieš savaitę iš svarbių kursų dideliame mieste grįžo daktarikė Rūta. Pakėlusi kvalifikaciją ir įgijusi naujų žinių kaimo šviesuomenės atstovė (taip paslapčia  ją vadino senasis Marcelinas) ėmėsi aktyviai keisti sustabarėjusį bendruomenės gyvenimą: prie  parduotuvės pakabino didžiulį spalvotą plakatą su užrašu ,,Ne girtavimui ir rūkymui‘‘, sekmadienį, po mišių, paprašė kunigėlio šventoriuje parapijiečiams išdalinti lapelius apie sveiką gyvenimo būdą, o med. punkte organizavo paskaitą skambiu pavadinimu ,,Narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų žala žmogaus organizmui“. Maža to, kiekvieną ankstyvą rytą Rūta ėmė bėgioti iki Pelkinės ežerėlio ir ten pasveikinusi saulę ir pasimurkdžiusi šaltame vandenyje grįždavo   atgal į namus, kuriuose iš šeimos maisto raciono išbraukė mėsą, bulves, kiaušinius ir net pieną, o pusryčiams ir pietums  pateikdavo didžiulį dubenį salotų, pagamintų iš dilgėlių ir varnalėšų  lapų.  Vincas iš pradžių didvyriškai kentė  ekstremalius žmonos pakeitimus, bet vieną  vakarą, užsigeidęs lašinių bryzelio,  pasigedo kamaroje dviejų storų palčių. Trenkęs kumščiu į virtuvės stalą išalkęs vyras atplėšė šaldytuvo dureles, o ten begėdiškai puikavosi neaiškios kilmės  žalių sulčių stiklainis ir nuo pusryčių likusi avižinė košė. Pirmą kartą daktarikės  namuose kilo tikras uraganas: dužo stiklai, skraidė lėkštės ir puodai su užsilikusia koše, virtuvės stalas skilo pusiau, o nelaimėlis šaldytuvas atsidūrė kiemo viduryje. Vincas tarsi laukinis indėnas su kirviu rankoje šoko aplink jį karo šokį,  plėšdamas iš visos širdies: ,,Alaus danguje nėra, todėl mes geriam čia...“ Kaimynai, nesuprasdami, kas vyksta, žiūrėjo išpūtę akis  ir kraipė galvas, o gerosios pardavėjos Kazimieras padarė  išvadą:
- Matyt, iš bado žmogeliui stogas pavažiavo. Tikriausiai reikės surišti.
   Senasis Marcelinas prisiminęs, kad prieš kelias dienas susuko naujus  tvirtus pančius, nuskubėjo į namus, o Apolonas apžergęs dviratį nurūko prie senojo ąžuolo, kur tuo metu meditavo  daktarikė su keliomis bendramintėmis. Išgirdusi naujieną Rūta basomis pasileido į namus,  po ąžuolu palikdama  senas nuklypusias basutes. Prie kiemo tvoros besibūriuojantys  kaimynai prasiskyrė į šonus, praleisdami Rūtą į priekį.
- Jėzus, Marija,- cyptelėjusi susmuko daktarikė. Moterėlės tučtuojau nunešė nelaimingąją į Viktorienės namus, kur senojo Marcelino Antosėlė puolė gaivinti savo draugę. Viktorienei pakišus amoniako buteliuką Rūta pramerkė akis. Moterėlės  lengviau atsiduso, bet daktarikė, suvokusi, kas atsitiko prieš kelias akimirkas, ėmė graudžiai raudoti. Moterys suskubo guosti ir  raminti,  sakydamos, kad viskas susitvarkys, kad šiais laikais tokius ligonius daktarai pagydo, tik reikia laiku kreiptis, o tuo kaimo žmonės tikrai pasirūpins. Rūta sučiulpusi kelias tabletes  šiek tiek apsiramino ir nusipraususi veidą  nutarė grįžti į namus ir padaryti tvarką.
Tuo metu Vincas, paleidęs nuo grandinės šunį, vaikėsi vištų būrį, garsiai staugdamas:
- Nukirsiu, bjaurybe, išvirsiu, bjaurybe...
     Raibosios išgąsdintos  nėrė per tvorą į kaimynų daržus, o palaidas šuo nukūrė joms iš paskos. Vincas, supratęs, kad nepralįs pro skylę tvoroje, ėmėsi kito plano. Virtuvėje nutvėręs duonriekį peilį leidosi į tvartą, kur pravėręs gardą  čiupo už didžiulių  nulėpusių  ausų riebią paršavedę. Gyvulys tvirtai įsirėmė kojomis į  tvarto grindis ir apsukriai pasisukęs šonu permetė užpuoliką per save. Vincas nuskriejęs tėškėsi tiesiai į mėšlo krūvą,  prieš kelias dienas sustumtą tvarto kampe. Neaišku, kaip viskas būtų pasibaigę, jei ne geroji Viktorienė, atitempusi puodą šaltibarščių. Kol Vincas srėbė sriubą užkąsdamas  bulvėmis, vyrai, raukydami nosis,  ėmėsi tvarkyti namus. Rūta vėl pratrūko burnoti nenaudėlį vyrą, bet pažvelgusi į sparčiai tuštėjantį puodą nutilo.
     Prie derybų stalo pagaliau buvo sudaryta paliaubų sutartis: Vincas įstiklinsiąs  išdaužytus langus, sutvarkysiąs sulaužytą stalą, o svarbiausia- nupirksiąs naują šaldytuvą; Rūta įsipareigojo tris kartus per dieną ruošti maistą ir nelaikyti naujajame šaldytuve jokios bjaurasties. Daktarikei liko  teisė sportuoti, medituoti, kalbėtis su saule ir visais norinčiais, tik visa tai ji turinti daryti ne namuose. Rūtai pasipiktinus, kad tai  moterų diskriminacija, Vincas atkirto, kad, jei labai norinti,  ji galinti sportuoti lauke, kieme, daržinėje ar tvarte, todėl nubraukus ašaras teko nusileisti kategoriškiems vyro reikalavimams. Bet viskas tuo nesibaigė...
     Prasidėjo šienapjūtė. Vasara buvo saulėta ir sausa. Laukuose tvyrojo salstelėjęs nupjautos žolės kvapas, prisigėręs baltųjų dobiliukų ir gaivinančio mėtų aromato. Pievos puošėsi plačiomis pradalgėmis, o kai kur jau ir išdžiūvusio šieno kaugėmis, išdidžiai riogsančiomis nušienautame  plote.
   Visi skubėjo, nes po kelių dienų radijas pranešė lietų. Vinco šeimyna  su talkininkų būriu  daržinėje baigia išmesti  kietai suminto  šieno  vežimą. Šluostydami srūvantį prakaitą  vyrai darbavosi šakėmis, o Rūta ir dar kelios moterėlės  mosavo grėbliais. Po sunkaus darbo Akvilė,  vyresnioji dukra,  kitais metais baigsianti mokyklą, pakvietė talkininkus į sodą atsigaivinti šalta duonos gira. Rūta,  likusi daržinėje viena, prisiminė prieš kelias dienas matytą televizijos laidą, kurioje garsus dainininkas pasakojo apie jogą, o laiba lyg stirna jo žmona demonstravo įvairius pratimus- asanas. Tada daktarikei kilo išganinga mintis: ji tikrai ne  blogesnė, ji galinti dar geriau. Moteris ant žemės pasitiesusi kilimėlį- maišą nuo bulvių- ėmėsi veiklos. Tiltelis, lotosas, gyvatė- viskas lyg ir neblogai, bet svarbiausia paskutinė –vadinamoji džinės- poza, kai jogas sėdėdamas  virš galvos  iškelia  koją ir apsuka ją aplink kaklą. Rūta giliai įkvėpė kelis kartus, taip tarsi padrąsindama save:  koja lengvai pakilo į viršų ir nesunkiai apsivijo už kaklo. ,,Man pavyko,- garsiai šūktelėjo moteris,- ir aš taip galiu“. Daktarikės kūną užliejo palaimą- ji tikra šaunuolė, ji galinti drąsiai žiūrėti tam nedorėliui  į akis, jis dar jos atsiprašysiąs, bet  džiaugsmo banga netikėtai virto nerimu, kai Rūta pabandė nukelti koją, ši tapo tarsi akmeninė ir nepajudėjo iš vietos. Moteris lenkėsi į kamuoliuką, kėlė koją aukštyn, bandė ją sukti, tempti, bet nenaudėlė tarsi įstrigo už kaklo. Tuo metu talkininkai pasigedę šeimininkės ėmė jos visur ieškoti. Rūta išgirdusi  šūksnius dar labiau sunerimo, kas bus, jei kuris nors sugalvos jos paieškoti čia, daržinėje. ,,Pašauksiu kokią moteriškę, ji atėjusi padės nukelti tą nelemtą koją,“- pamanė Rūta.
-Vyrai, neikit, o moterys, eikit,- iš pradžių nedrąsiai  sušuko daktarikė, bet supratusi, kad jos prašymo niekas neišgirdo, susipainiojusi suriko iš visų jėgų.
-Vyrai, eikit, o moterys, neikit, - ir taip prašymas virsdamas įsakymu nuskambėjo kelis kartus.
     Vincas išgirdęs žmonos balsą nustėro. Moterys  suakmenėjo vietoje, o vyrai  puolė į daržinę. Vaizdelis, kurį jie pamatė, buvo neįtikėtinas...
     Rūta visą savaitę nekėlė kojos iš namų. Sėdėjo virtuvėje, žiūrėjo pro langą į vieną tašką ir kartkartėmis giliai atsidusdavo.  Vincas vėl išsigandęs dėl žmonos permainų ėmėsi šią guosti.,, Nieko tokio baisaus ir gėdingo neįvyko, žmonės pašnekės, pašnekės ir nustos, galėjo ir blogiau baigtis, jei subėgę vyrai nebūtų tos kojos atgal atsukę...“- guodė nelaimėlę. Ši tik traukė nosimi  gaudydama orą ir trynė  jau spėjusias parausti akis.
Taip nelaimingai baigėsi kaimo daktarikės Rūtos sveikatingumo programa. Vincas slapta džiaugėsi: šaldytuvas vėl buvo pilnas, o kamaroje išdidžiai puikavosi  lašinių paltis ...