((In Memoriam Algiui Prapuoleniui)

Kaip gęsta dienos ir kaip drėksta akys,
Kada geriausieji iš čia išeina,
„Sudie“ vienintelį tylom pasakę,
Gyvenimą užbaigia tarsi dainą.

Kol kas lieki. Toks pasimetęs, kaltas,
Kad žodžių užslėptų širdy jau neištarsi,
Kad skintos rožės, chrizantemos baltos
Ne šypsenas, o liūdesį kely išbarsto.

Turtingi buvome prasmingais metais,
Pripildytais gražiom svajonėm, siekiais,
Sodintais ąžuolais, rašytų knygų lapais,
Mylėti Lietuvą darbais tada prisiekėm.

Kiek buvo daug! Tai ačiū Dievui, daug... ir kaip mažai,
Kad viskas viskas mažoje dėžutėj tilpo.
O gal tenai tik pelenai, lengvučiai kūno pelenai,
Kad amžinas žmogus Dangun lengvai pakiltų?

Kiek šilumos, šviesos kitiems tu palikai.
Jai degt ir degt vaikų, vaikaičių akyse.
Brangiausia atmintim švytės draugų veidai,
Nes žiburiu buvai tu mūsų darbuose.

Birželis. Taip kvepia jazminai balti, rausvi bijūnai...
Ir gedulo našta tokia, užgriuvusi sunki, slogi.
Ilsėkis, Algi, pavargai truputį. Te žemelė būna,
Kaip motina. Ramybėje ilsėkis jos glėby.