tolstantis
o ir platuma laukų gėlai pirmai nušalnojus
ant kalvelės burės likę ąžuolo draiskanos
lyg mitinio laivo stiebai per ražienų rūdijančią
nykumą plaukia be vėjo vis artyn vis tolyn
į palaukę akimirkai stabteli nuo kalvelės link manęs
artėja pavidalas per sprindį pakilęs nuo ražienų dygių
tarsi kelio paklausti sumanęs besišypsantis
liūdesio veidas vienatve nenusivylęs žvilgsniais
pasilabinam tarsi seni pažįstami nesustojęs nuplaukia
ražienom į tylą per sprindį pakilęs žodžiais nežeidžiamas
savo buvimu atlikęs atgailą tolstantis išeinantis
sako grįžtantis netikiu žodžiais pajuodęs lapas pernykštis
tarp pirštų paimsi sutrinsi kas nuskinta nuplėšta
ar prikels suteiks regimybę karščiuojanti sąmonė
laikinume amžinybe apsėsta viltingai žodžiu patikėjusi