Užkulisiai.

– Renkuosi panelės Mei vaidmenį, – tarė Meilė.
– Ką gi, tada aš būsiu našlė, – pro sukąstus dantis iškošė Neapykanta.
– Kaip supratau, man nieko kito nelieka kaip tik imtis pono PA vaidmens, - atsidūsėjęs pašaipiai tarė Pavydas. – Bet žinokite, su visa pagarba Jums, noriu pabrėžti, kad viso spektaklio metu save neigsiu...
– Puiku! – tarė Gyvenimas. – vaidmuo bus išties įtikinantis. To ir reikalauja mano scenarijus.
– O ar mes nerepetuosime? – paklausė Meilė.
– Mano Mei, kiekviena drama tau yra tarsi repeticija prieš pačią prasmingiausią premjerą, kurioje Tu, mieloji, sužibėsi... Kolei užbaigsiu idealizuoto amžinojo romano scenarijų, manau, senoji Neapykanta jau bus baigusi savo sceninę karjerą, o Pavydas... – sutik, nėra jau toks šaunus aktorius. Jam tegalėčiau skirti menkutį antraplanį vaidmenį. – tarė Gyvenimas.
>>>>>
Tam kad atsidurtum devintame danguje – visai nereikia lėkti  aštuonių padangių koridoriais...

Mei  ir PA visą šiltą birželio popietę leido miesto parke, tarp dviejų liaunučių greta augančių pušaičių pasikabinę hamaką ir sūpuodamiesi jame... Mei pirmą kartą elgėsi taip vėjavaikiškai šiame vaikystėje pažinimais išvaikščiotame parke, tarp nepažįstamųjų žvilgsnių: sutrikusių, nustebusių, maskuojančių šypsenas, slapukaujančių po blakstienomis, netgi pasipiktinusių po žilomis antakių kreivėmis... Mei juos sekė, stebėjo, dėliojo į savo atminties dėžutę ir šypsojosi,  juokėsi, spinduliavo ir švytėjo. Ji troško įsiminti viską ir niekada nepamiršti net menkiausių detalių dienos, kuri ją pakylėjo virš žemės, įsupo ir suteikusi sparnus, skraidino (hamakas jai tebuvo butaforija). Ji kilo ir kilo, ji kvėpavo ir svaigo, nes oro buvo tiek daug, kad jame tilpo: žalumos gyvybė, jazminų kekės burtai, žemės drėgmės alsavimas po lietaus, miniatiūrinės žiedadulkės dvelksmas nuo boružės kojelių nubirusios... Tame ore Mei įsikibusi savo mažomis gležnutėmis rankomis laikėsi už atrastojo naujojo aromato:  tokio neapsakomai vyriškai tvirto, užuovėjom stojančio, užgniaužiančio ir išlaisvinančio su dar didesne jėga...
>>>>>
Kai pakyla jausmo banga, svarbu nepasileisti rankomis, nes yra tikimybė būti nublokštam į negyvenamą salą...

PA laiko Mei už rankos, apkabina jos liemenį, plaštakos vagelėmis prisijaukina skruostą. Jie valgo žemuoges su cukrumi, stebi žvaigždžių paradą Grįžulo ratuose, glosto dangų rytuose, sūpuoja ant meldo kaitrą parnešusį laumžirgį, eina lenktynių su vėju ir palaukėje žvilgsniais brandina rugius. PA surenka pirštų galiukais rasų perliukus ir tyliai taria:
– Aš dovanoju Tau šį gyvą vėrinį, kad niekados nepritrūktum skaidrumo... Tyliau už šiuos žodžius sunoksta tik dar du skaidruoliai Mei  akyse.
PA suspaudžia Mei glėbyje tarsi lobį – savo lobį.
>>>>>
Švelniausia prisirišimo forma – troškimas būti su tuo žmogumi, kuris yra ypatingas. Kraštutinė forma – visapusiškas savinimasis, kai stengiesi visiškai užvaldyti kito kūną ir sielą.

Ruduo, įsiliepsnojęs klevų viršūnėse, uždega jausmus. Mei nedvejodama persikrausto į erdvią ponaičio PA pastogę. Joje tiek erdvės, kad  Mei pagaliau įgyvendina savo svajonę: lapkričio nuogybėje – pražydina žiemos sodą. Jie kas rytą, darganai grūmojant už lango, sugeria sodo žydėjimus savimi gardžiuodamiesi kvapnia mėtų arbata. Mei kasdien, kolei PA nėra šalia, įvairiose kertelėse išslapsto šiugždančiuose popierėliuose įvyniotas ilgesio gaidas. Ji kas vakarą laukia rakto spragtelėjimo spynoje, kad atrakintų vakarus dviese prie židinio, su sirpstančiais raudono vyno lašais ant lūpų, o naktimis – nė nemėgina tramdyti šilko pataluose įsidūkusios aistros...
– Mei, aš paukštis, o tu mano sparnai, nes paukštis be sparnų – ne paukštis, o sparnai duoti tik paukščiams, na ir dar angelams... Aš paukštis, kuris bus tau angelu, nes tu mano ir su niekuo tavęs nesidalinsiu...  
>>>>>>
Kartais erdvė apgauna. Tik pradėjęs dusti, suvoki, kad tavo erdvė – po stikliniu gaubtu...

– Mei, noriu parodyti tave visam pasauliui, noriu didžiuotis savo buvimu šalia tavo įstabaus grožio, – sušuko PA.
Ištaigingas pokylis ir kunkuliuojantis draugiškumas apsuka Mei galvą. Jei nebūtų įsitikinusi, kad ji yra vienturtė, būtų prisiekusi, kad valso ritmu dalinasi su sesėmis dvynėmis, kurių plaštakos panirusios stipriuose delnuose.
Taurė putojančio vyno purslų iš nepažįstamojo rankų nurausvina Mei skruostus.
– Kaip įdomiai skamba „Mei“ ne iš tavo lūpų, – per ugningąjį tango skimbteli varpeliu PA į ausį. – Ką darai? Nesielk taip... – Žiūrėdama PA į akis, išsigandusi sušnabždėjo Mei.
– Man pasirodė, kad tu slysti man iš rankų ir tuoj parkrisi, - teisinosi PA, išlaisvinęs nendrinį Mei liemenį nuo gyslotose plaštakose pulsuojančios jėgos. – Atleisk...
– PA, ir vėlei varžai mano įkvėpimus...PA, liaukis.... Aiiii, ar pamišai????? – suspigo Mei.
PA ugningąjį tango užbaigė, uždegęs jį tikra ugnimi. Liepsna nuo numinto Mei kojos pirštelio įsiliepsnojo visame jos kūne, kuris virpėjo pokylio svečių draugiškose, užjaučiančiose, guodžiančiose akyse.
– Atleisk dar kartą, maldauju, aš netyčia... – „tyčia tyčia tyčia ...“ nuaidėjo PA ausyse. Jis suspaudė šį aidą kumščiuose, kad jo šešėliai neieškotų savo atspindžių suakmenėjusiuose pokylio svečių žvilgsniuose...
>>>>>>
Jėgų pristinga tuomet, kai reikia kovoti su ugnimi, nes visos jėgos buvo išeikvotos liepsnai užkurti...

Mei karščiavo ir tirtėjo it drugio krečiama... PA dieną naktį klūpojo prie lovos, nenuleisdamas nuo jos akių...
– Veltui tave nusivedžiau į pokylį, tie skersvėjai, svetimkūniai, tai jie tave susargdino ir luošina – vapėjo PA, siekdamas  Mei rankos, o prisilietęs, tuoj pat atšoko. – Ji ledinė!!!!
PA kasdien jai dovanojo po trylika geltonų rožių ir kalnų krištolo akmenuką (nors jis nė iš tolo neprilygo rasos perlui nuo kadaise dovanoto vėrinio), – kambarys privalėjo būti kupinas žydinčio skaidrumo. Mei degė. Ant jos kaktos nutūpusios lydėsi pirmosios snaigės, pro atdarą miegamojo langą įskriejusios pranešti apie žiemos neišvengiamumą.
– Aš privalau išvykti ir negaliu tavęs palikti tokios bejėgės, – išgirdo Mei sausio pūgoj sūkuriuojantį PA balsą, – nusamdžiau slaugę, ji rūpinsis tavimi, kol sugrįšiu.
– Abeja, – prisistatė siluetas tarpduryje.
>>>>>>
Abejonės lyg dulkės: jų pilna ore, jos liečia daiktus. Jei jų nenuvalysi ir neleisi išsklaidyti vėjui, jos pražudys tave, sukėlusios mirtiną elergiją.

Abeja puikiai tvarkėsi: jos mažučiais piršteliais buvo palytėta viskas, prie ko anksčiau lietėsi Mei... Ji ilgus mėnesius nė per žingsnį nesitraukė nuo Mei...
– Panele Mei, ponaitis grįžo..., – lyg vieversys sučireno Abeja.
Mei pakilo iš patalo šuoliui į PA glėbį, tačiau sukniubo paralyžiaus gniaužtuose.
– Aš niekada negalėsiu žengti žingsnio link tavęs, – pravirko Mei, įsikniaubusi PA į krūtinę, kai šis išsiilgęs delnais paniro į jos garbanų keteras.
– Apkabink mane...
– Mano rankos serga depresija, – bandė pateisinti nusvirusias šaltas savo plaštakas Mei...
>>>>>
Niekada nepajusi tuštumos tuštumo. Gali jį tik įsivaizduoti drauge su savo buvimu jame.

Kai žaluma dosniai dalijo savo sodrumą, jiedu persikėlė į užmiesčio sodybą, paveldėtą iš PA močiutės Tuštumos. Atokiau nuo jų gyveno tik Skausmas su šeimyna ir vienišė Kaltė. PA nukirto dvi tuopas, augusias kieme:
– Tau reikia daugiau šviesos, tarė išbalusiai Mei. – Negalėsime pasikabinti hamako, bet aš tau atnešiu supamą kėdę.
Mažosios sūpuoklės talpino tik vieną kūną. Mei suposi ir klausėsi, kaip šėlsta Skausmo kieme mažosios atžalos, o PA čia pat atsigulęs žolėje stebėjo, kaip atsiskyrėlė Kaltė savo kieme džiausto nešvarius skalbinius.  
Kai Mei dar labiau nusilpo, PA pasamdė dar vieną slaugę – Nemigą... Ji padėjo Mei pasišviečiant žvaigždėmis spręsti lygtis ir kurti formules vaistui, nuo ją sekinančios ligos...
Tokius, klaustukais ir hieroglifais išrašytus raštelius, Mei slapčia per Nemigą siuntė Dievui.
>>>>>
Kuomet išeini neatsisveikinęs, išsineši su savimi vos plakančią perregimą ir trapią viltį – sugrįžti...

– Berods, tu sukūrei panacėją, – džiugiai tarė Angelas, jau senokai dirbantis Dievo paštininku. – Ir jei tai tiesa, tuomet trūksta visai nedaug: tik vieno ryžtingo žingsnio, kad suveiktų grandininė reakcija ir šis ratas pagaliau užsidarytų. Tačiau dar liko vienas nežinomasis grandyje, tai lyg lygtis, kurią turi išspręsti čia ir dabar. Po to privalėsi užbaigti formulę kiek galima greičiau, neužsižaidžiant dienų sekundėmis. Todėl tau reikia susikaupti, reikia ramybės. Visai čia pat, ant kalvos yra Vienatvės namai, ten daug gyvybės: paukščiai, gėlės, upė, medžiai. Tenai galėsi pasikabinti netgi hamaką...
– Jam taip tinka mano sparnai, labiau nei PA kitados, – pagalvojo Mei, kuomet Angelas ištiesė ranką, kad padėtų jai pakilti. Tą akimirką Mei suprato, kad tas nežinomasis, trūkstama grandinės dalis – netariamas „Sudie“.
Mei siela jau buvo iškeliavusi, kuomet PA beviltiškai it pamišėlis mėgino raudomis įpūsti gyvybę Mei kūnelin. Jis neįstengė ištarti „Sudie“, juk ir Mei su juo neatsisveikino... Daugybė „Kodėl?“ priviliojo atsiskyrėliškai gyvenusios PA sesers smalsumą. Jo sesuo Nea, neregė našlė, užsigrūdinta buvimu šalia mirties, palydėjo Mei į paskutinę kelionę, broliui parnešusi urną su saujele pelenų. PA tai buvo aukuras vilčiai: juk Mei neištarė „Sudie“. Nea aklumas netrukdė, perdėtos globos pagalba sekioti broliui iš paskos, kolei virto jo šešėliu, užvaldė jį,  ir vieną žiemos vakarą, jos vidinis balsas išrėkė:
– Privalome atsikratyti vaiduoklių, nes tu, brolau virsti vienu iš jų, –  su lig tais žodžiais įmetė urną su pelenais į židinį ir sviedė kalnų krištolo akmenukus į tamsą.
– Tu sunaikinai mane, – išgirdo duslų PA balsą, tarsi iš po žemių.  Dabar Nea prisiminė, kad  Tuštumos namuose šešėliai visuomet peraugdavo jų savininkus. ¬ Tačiau PA juk neištarė „Sudie“...
>>>>>
Užkulisiai.

– Ką monote? Koks žiūrovų įspūdis? Kodėl jie neploja? – sutartinai klausinėjo aktoriai režisieriaus.
Kai Gyvenimas išėjo į sceną susirinkti atsakymų, nušviestoje salėje išvydo tyloje stovinčius žiūrovus. Jų akyse blizgėjo dužusio kalnų krištolo akmens krisleliai...
– Močiute, – pašnibždomis sukuždėjo paauglė mergaičiukė pirmoje eilėje, delną patraukusi nuo kairiosios savo krūtinkaulio pusės ir kabindamasi į parankę šalia stovinčiai žilagalvei Patirčiai. – Juk Gyvenimas puikus režisierius, tai kodėl jo pjesėje tiek nevykėlių aktorių...
– Mieloji, aš mačiau daugybę dramų, jaunystėje kelis kartus pati atlikau Mei dublerės vaidmenį...
– O kaip gi senelis?
– Mudviem su seneliu režisierius prieš penkiasdešimtį metų leido pavartyti dar tik kuriamo jo scenarijaus amžinajam romanui kelis rankraščio lapus...