Matyt, nelemta būti man poetei
Ir apdainuot gražius, tyrus jausmus.
Rauda vis veržias, drasko netikėtai
Švelnius it kūdikis užgimusius žodžius.
Norėčiau džiaugsmą išdainuoti,-
Neleidžia susikaupusi gėla...
Skolas dar reikia verkiant išgiedoti,
Upeliais jų pagirdyt svajones.
Priklaupus kryžiui, savo nuodėmėm
Atleisti, - kad per mažai mylėjau,
Per mažai, savas dienas atidaviau
Kaip vėjui, o jis pamiršęs nulėkė taip greit.