paskutinėj nakty nutylėtos aštriausios minutės,
tamsuma iš miglos dar pakilusi virš pamatų,
bet ji greitai išnyks, atidengusi geliančią būtį,
kurioje iš dangaus tavo mylimą juoką girdžiu.
negerai, kad diena prasidėjo be įprasto „ labas“,
be arbatos ir duonos, be tavo kvapnių sakinių.
mano mielas,  matai, kaip juokingai   absurdiškai gavos –
juk nemėgom abu apie mirtį graudokų eilių:
o dabar aš viena deklamuoju verksmingą sonetą
ir dar garsiai tariu tokį trapų bei tiesų „ myliu“,
mes suradom kadais žodžiui šiam užrakinamą vietą,
bet Tavęs jau nėra – tik alsavimą tykų girdžiu.