žvilgsniu prilipęs prie žiedlapio baltos lelijos
taip nuostabiai nuogai svaigios
dar paslaptis ją skraistėmis  apvijus
vakarės o gal rytmečio žaros

tas žvilgsnis aš drugys viendienis
prie tavęs arti taip niekad nebuvau
ir kam sakyk žarstyti reikia plėnis
nuskynęs žiedlapį viendieniu aš tapau

nebuvo nieko už žydėjimo už žiedo
gal koks slaptingas šnabždesys
užslėpti tuštumą savy aš tam tikėjimą
meldžiuosi daiktui o čia tik judesys

tas nesuvokiamas slaptingas
lyg atspindys judesio žiedlapių baltų
tą tuštumą užpildo gaivalingai jau esatim
taip geidžiama ir nuodėminga
bet čia į tylą jau tyla kalbu