Pilkas vilkas iš krūmyno,
Riebią žąsį tempt mėgino.
Seilę varvino, gurgsėjo,
Nes pietaut užsinorėjo.

Bet žąsis ne pėsčia buvo:
Sprandan davė, kailin kliuvo.
Iš kairės, iš dešinės!
Uch! Vilkelio negailės!

Kai į akį vieną kirto –
Vilkas kaukdamas nuvirto.
Nusispjovė ir nuėjo,
Pietūs jau neberūpėjo.