Su vėju  į mane tavo esmė nerimsta –
Tiek metų  pro duris bohemiškom natom
Jautrias stygas lietei   lyg režisieriaus pirštai
Naršytų nejučia  šešėlyje po jom.
Lyg kas mane slidus ir svetimas apglėbtų
Ir rodytų, kokie atšalę  kambariai,
O aš tiesiog stebėčiau sceninį projektą
Ir banaliai  ištarčiau:  be reikalo mirei...
Tik vėjas neramus į ilgesio apsiaustą
Dienotvarkę įdės iš  nesančių dienų.
Vien tik juodi ledai šią vasarą sukaustė,-
Gitaros tavo kalbas  be balsų...