Šaltukas spaudžia, žnaibo nosį, smakrą. Nieko nelaukdami per kiemus pasileidžiame į jaukius pusbrolių namus. Pasirodo - nuo stotelės jie beveik ranka pasiekiami. Dėdė su dėdiene išvažiavę aplankyti sergančios tolimos giminaitės. Nežinia, kada sugrįš. Mūsų penketukas, šarmotas kaip už tvoros išvešėjęs šermukšnis, suvirsta tiesiai šilton patalpon. Į didmiestį čia visiškai nepanašu, mat dėdė Stepas vis dar nesiryžta savo medinuko iškeisti į patogumais viliojantį daugiabutį. Čia gyvenimas slenka kur kas laisviau. Netrukus sušnypščia įkaitęs virdulys, pakvimpa mėtomis, čiobreliais, ant keptuvės čirška iš kaimo parbogintos sprandinės gabalai. Vaida serviruoja stalą, o Augustas su karštimo dubeniu jau šalia. Remigijus ieško trankesnės muzikos, tik mudu su Pauliumi kol kas neužimti. Išgyventas nerimas ir apnikusios abejonės – praeitis. Nė kiek nesigailiu, palikusi drauges. Pamirštu ir visus perspėjamuosius ženklus, kurie išvažiuojant, prisipažinsiu, šiek tiek baugino. Žodis po žodžio, šmaikštūs prisistatymai, ir netrukus kaip seni bičiuliai pradedame šėlti. Suskamba tango garsai. Remigijus prieina prie manęs, galantiškai kviečia šokiui. Kambarys nedidukas, gerai apsisukti vietos pakanka tik vienai porai. Mes – vienu du. Likusieji staiposi užstalėj. Remis, taip jį vadiname nuo vaikystės, šoka lengvai, su įvairiausiais pasikraipymais. Neseniai jis dalyvavo pramoginių šokių konkurse. Judesiai tikslūs, dailiai nušlifuoti. Man neišpasakytai gera su juo, norėčiau, kad melodija niekados nesibaigtų. Net pačiai keista. Anksčiau šio berniuko nemėgau, stengiausi kuo toliau sprukti nuo jo. O dabar… Kitas reikalas. Gal, kad buvęs draugas Saulius šiek tiek į jį panašus. Gal pavyduliauju gražuolei Vaidai, didžiulėmis akimis spoksančiai į savo išrinktąjį. Nieko nežinau. Noriu tik būti ir būti su šiuo žmogumi… Kažką įtartino pastebi ir Vaida. Ji kaip įgelta pašoka iš savo vietos, pribėga prie mūsų ir, suplojusi delnais, atsiima savąjį.
Augustas su Pauliumi įsivėlę į ginčus dėl būsimų slidinėjimo varžybų. Manęs tas nedomina. Panyru prisiminimų jūron. Nemažai vandenėlio nutekėjo nuo tų dienų, kai mes, nedidelio miestelio vaikiūkščiai, karstydavomės po medžius, susipykę apsidrabstydavome purvais, o praėjus valandėlei, kitai vėl susieidavom kaip geriausi draugai. Remigijus man visokių eibių prikrėsdavo. Turbūt todėl ir nekenčiau jo. Šiandien viskas kitaip. Betgi jis mano pusbrolis, jį mylėti privalau tik broliškai – priekaištauja vidinis balsas. ,,Dovile, nori kriaušių?” – šūkteli iš už kampo išlindęs Remis. Linkteliu galvą. O ano jau ir pėdos ataušusios. Iš tolo matau, kaip vaikėzai traukia iš užančio sultingus vaisius ir pasigardžiuodami juos ryja. Tai buvo seniai. Mirus seneliams, Remigijus su Augustu mūsų padangėje nebesirodė. Ryšys nutrūko. Šiandien klaidžioju kaip neregė, išgirdusi netikėtą skambutį, kviečiantį pasisvečiuoti.
Vakaras neprailgsta, rytmetėlis jau čia pat. Metas keliauti į ankštą bendrabutį pas drauges, kibti į mokslus. O taip dar norėtųsi pabūti, bet Vaida, jaučiu, tik ir laukia, kada pasijudinsiu.
Iš namų išeiname vėl penkiese. Šį kartą prisiekiu: nei troleibuso, nei autobuso nesupainiosiu. Klegam, purtome šerkšną nuo šakų, spiegiame, už apykaklės pajutę šaltį. Atsisveikiname gana triukšmingai. Tik Paulius - pasikeitęs, nešnekus - spusteli tvirčiau mano riešą ir tyliai paklausia: ,,Ar dar susitiksime, Dovile?”