Gal tu žinai,
kur rasti panacėją? –
man jau senai sutriko navigacija.
Mintim save papjaunu –
vėl išsėju
ant balto medžio žodžių dekoracijom.
Kur sugrįžtu – nelaukia,
laukiantiems – negrįžtu,
anapus kviečia,
šiapus – nepaleidžia.
Parklupusi maldauti nesiryžtu –
atleisk man, Viešpatie, –
pati sau neatleidžiu.
Išsibarstau ir vėl be formos ir be turinio –
ateik ir susirink
nors ir į juodą kapą,
kaip skiautes,
atplėštas nuo Dievo kūrinio,
po kojom pabyrėjusias ant tavo tako.