L. Š.

Mes juk nesenstame, tiesa?
Mes tik išeiname į rudenį –
Tauriausią metų laiko spalvą.
Jaunystės auksą dienų šalnos keičia
Paberdamos sidabrą tau į galvą.
O į rankas kaskart skaudžiau
Dygliuota kasdienybė sminga
Ir pabyloja graudžią tiesą:
Mes juk į rudenį išeiname,
Į graudulingą laiko šviesą.