Baltos varnos regėjimai
Atrodo,
lyg sėdėtum kine tarpe masės
kur nors senamiesty,
iš po žemių save išsikasęs
ir gertum birzgalinį šiltą alų
iš tų pačių dienų
ir plius dar neplautų bokalų.
Kažkur,
prie grindinio trinkelės dulkių,
suzvimbęs centas skrieja į beretę gultis:
lyg nuomos mokestis
už metrą privatumo
sklaidoje talento į minią kurtumo.
Tuštybės paradas:
štai lipnios lūpos
ant aukštakulnių klubus efektingai supa
šalia užtamsintais stiklais įrėminto anglo
ties drobiniu etno-komerciniu langu.
Inkliuzas geltonyje
kainą sau nusistatė,
nors sakai limpa jūros gerklėj.
Ai, bala nematė...
Tvanku...
Aušros vartuos vėjas uždusęs,
įsiręžęs suka jų išdailintą pusę,
kol trakšteli pajuodę pirštai,
išmaldon išėję...
Akimirką – tyla... Atodūsis:
„ec, niekis... Čia tik vėjas...“
Atgyja šurmulys.
Juostelėn foto
sublizgę įkrenta vaizdai šlifuoti,
nugrandyti, išbalinti –
tad spindesio netrūksta –
tokie ir iškeliauja vakarop
į viešbutinį liuksą.
Kinivarpa nakčia
krust plyštančio namo pastogėj...
Stop kadras...
Čia kerpam,
ir toliau – neberodyt...
...Atrodo, lyg tūnotum tarpe veidų masės
senamiesty
it balta varna,
iš po žemių save išsikasęs...