Jei nori – būsiu medis, pumpuras gėlės –
Švelnučiai tavo pirštai mane lies.
Jei nori – būsiu kvapas pievų ir laukų –
Riesta tavo nosytė džiaugsis tuo kvapu.
O gal pavirst man vandeniu šaltinio –
Suvilgyt tavo lūpas troškulį malšinant?
Ar lietumi nuplauti baltą skruostą –
Ir šitaip man tave kas dieną guosti?
Spindėti saule tekančia iš ryto,
Kad tavo akys vien mane matytų.
Netgi galiu įaugt į vėsią tamsią naktį
Ir tavo sapnuose kartu sudegti.

Bet visgi liksiu aš tik takas siauras ir dulkėtas,
Kurį sutryps mažutės tavo pėdos...