Keista ta meilė (4)
Vakarėlis neblogai įsisiautėjo. Visi šoka ir nematyti, kad kas stovėtų vietoje. Net aš šoku su Pijumi. Iš tikrųjų jis nėra jau toks nuobodus. Vakarui įpusėjus aš jau buvau tiek nusišokus, kad man skaudėjo kojas. Taigi skubėjau susirasti vietą prisėsti. Pijus nelabai norėjo prisėsti, bet jis galėjo rinktis: toliau šokti vienas arba šokti su manimi. Pasirinko sėdėti. Gal dešimt minučių jis sėdėjo šalia manęs ir tylėjo, bet matyt neištvėręs išsitraukė savo užrašus ir kažką užsirašė. Man smalsu, ką jis vis ten rašo? Bandžiau pasilenkti ir pažiūrėti, bet Pijus greitai viską paslėpė gilioje kelnių kišenėje. Šiek tiek užpykau, kad man nerodo užrašų.
- Pijau, apie ką rašai? – užklausiu aš.
- Tiesiog šovė mintis apie jūrą ir negaliu jos paleisti vėjais.
- Kiek vidutiniškai tau jų šauna į galvą per dieną? – man jau pasidarė įdomu.
- Tikslaus skaičiau nefiksuoju, bet būna visaip. Kartais gali neateiti nė viena mintis, o gali ir tūkstančiai kilti. Nežinau, bet tau šalia mintys tiesiog puola mane.
Šie žodžiai mane tikrai nustebino. Rodos, tai lyg ir komplimentas. Arba tai užuomina, kad jam smagu su manimi. Nors kas supras tuos menininkus. Mes dar ilgai būtume kalbėjasi jei ne dingusieji – Paula ir Maksas.
- Kur buvot dingę? – pasiteiravo Paula. Mes visą paplūdimį išnaršėm kol jus radome.
Man buvo šiek tiek juokinga, nes nemanau, kad jiedu manęs ir Pijaus ieškojo. Priešingai. Dar prieš dešimt minučių mačiau kaip Maksas ir Paula labai smagiai šoko.
- Manau, kad mus reiktų po truputį judėt namo. Nes jei mano laikrodis rodo gerai, dabar lygiai pirma nakties, - paskelbė Paula.
Man šokas, mažiausiai. Šitiek ilgai, net per šokius mūsų miestelyje nesu užsibuvusi. Greičiausiai teta nejuokais užsius ant mūsų.
- Ugne, nesijaudink, - bandė nuraminti Pijus.
Pijus nejaučia uždėjo savo rankas man ant pečių ir aš, lyg nutrenkta elektros, žaibiškai atšokau. Štai taip ir baigėsi pirmoji diena Klaipėdoje. Nors kelionė namo ir buvo ne ką mažiau įdomi. Pirma mes sumaišėme net kelis autobusus. Nežinia kur nusitrenkėme. Laimė, Pijus gyveno netoli. Aš, Paula ir Maksas negrįžome namo. Supratingoji Pijaus mama mus visus tris priglaudė nakvynei, kai netikėtai visi keturi išdygome prie Pijaus namų slenksčio. Visi keturi buvome ant tiek pavargę, kad toliau kur nors vykti, nebeturėjome jėgų.
Ryte, prašvitus, aš ir Paula lyg susitarusios, pramerkėme akis. Labai padėkojome Pijaus mamai ir iškeliavome namo.
Parsiradome namuose tik apie dešimtą. Pasirodo, vakar Paula nieko nepranešė mamai, taigi šiandien jai nemažai kliuvo. Aš susiskambinau su Gabija, kadangi žadėjau kiekvieną dieną jai skambinti. Papasakojau apie atidarymą ir apie kelionę namo. Gabija tiesiog plyšo juokais į telefoną ragelį.
- Velnias! – tyliai nusikeikė Gabija.
- Kas yra?
- Kažkas skambina kita linija. Luktelk minutėlę.
Ir tada aš išgirdau, tai ko man girdėti matyt nereikėjo. Gabija kalbėjosi su Pauliumi. Kaip ir visada pamišta nuspausti kitos linijos laukimo mygtuką. O jie šnekėjo apie... palaukit. Galbūt aš blogai girdžiu, bet tiedu kalba apie mane.
- Sveika, Sis, - pasisveikino Paulius.
- Labas. Kokiais kankinimais tave privertė man paskambinti?
- Ak, šmaikščioji, Gabi.
- Nevyniok į vatą ir eik prie reikalo, - pareikalavo Gabija.
- Vakar ryte mačiau tavo draugę Ugnę. Norėjau pasiteirauti, gal turi jos adresą? (Matyt man haliuciacijos, nes Paulius prašo mano adreso, neįtikėtina).
- Staigiai rėšk kokiu tikslu tu to manęs prašai!
- Tiesiog mano kompanija šiandien kažkur eis ir vesis su savimi merginas. Čia aš nieko nepažįstu, bet lyg ir prisiminiau, kad Klaipėdoje yra Ugnė. O Kadangi pastebėjau, kad lyg mane įsižiūrėjus, gal ir norėčiau su ją ką nors pamėginti. O gal ji ir nėra tokia jau keista kaip manau. (Neįtikėtina. Negi aš tikrai tokia beviltiška), - Paulius bandė dar kažką pasakyti, bet viską nutraukė Gabija.
- Aš tau neduosiu Ugnės adreso, nes nenoriu, kad ją įskaudintum. Juk ji tokia miela, o tu tikrai nesi vienas iš gerųjų samariečių. Juk ji tiek laiko tavimi žavisi, o tu čia imsi ir sumaišysi viską... Negi aš tai pasakiau garsiai? – visai sutriko Gabija ir suprato, kad aš tebeesu prie telefono.
Neiškentusi įsikišau...
- Gabija, kaip tu galėjai, - net pati nepajutau kaip pradėjo tekėti ašaros.
- Ugne? – nieko nesuprasdamas bandė įsikišti Paulius.
- Judu abu man įgrisot iki gyvo kaulo, aš daugiau niekada nekelsiu kojos į jūsų namus.
Trenkiau telefono ragelį žemėn, nes nebeiškenčiau įtampos. Daugiau nei metus mano jausmai buvo tik su manimi. Po to mane išaiškino Gabija. Teko pasakyti. O dabar ta pati Gabija, ilgaliežuvė, nesugebanti nieko išlaikyti savyje, viską pasakė Pauliui. Manau blogiau būti nebegali. Po to man vis bandė prisiskambinti Gabija, bet vis nekėliau. O gal ten buvo Paulius? Nežinau ir man nerūpi.