Nutirpusiais tiltais, lyg nebaigtam tapyt peizaže,
Nusprūdo netyčia pavargę kojos dulkėto pakeleivio,
Ir buvusios basos, išgraužtos lietaus mažam namuke
Vien mąstytojo mintys ir žvilgsniai tįstančių šešėlių išsiilgo.

Matė jo nuliūdę stiklo rutuliukai
Šlubuojantį valkatą akmenų vagotom pėdom.
Jautė šio maldingą sielą ir kaip palietė Jo kryžių drebantys pirštukai,
Taip nuoširdžiai padėdami šventovei nusmurgusią lauko gėlę.

Sustojau ir aš, nusekiau medinės skulptūrėlės žvilgsnį
Į plyštančius debesų šleifus, suspurdo kažkas krūtinėj -
Pasijutau toks žemiškas ir bedieviškai menkas pagirti,
Jog suvokiau - ne savo, gamtos, globėjiškumą širdies kertinėj.