vardas

mėnesėli vieną sykį patekėjęs krisk į šventąją upelę sraunią
o iš jos gelmių pakilęs manos genties ištarki vardą
tų kur aukštąjį kalnelį prie tėkmės supylė juostą skambančios
upelės vilkmergėle vadino tokiu keistu vardu vilkė mirga
juk nebuvo vien sapnas juk paliko koks ženklas vardo genties
panerki mėnulį į versmę giliai atminties juk buvai šioj erdvėj
buvai ir laike kai pylė kalnelį ir šventino upę  ir ženklą ir vardą
parinko genties klaidžioja vėlės kalnely motulių tėvelių
ir tu mėnesėli bedali braidai po dangų kelelio namolei neradęs
nubrėžki man ženklą aukštajam namelių skliaute ar ištarki
esi  šio kalnelio smiltelė tavyje įrėžė šį ženklą rusenančia rieve
kūdikėlio galvelėje lemtis jau rimstantis kūnas sprogdina
vilties iliuzijų burbulą sielos rūmas greitai į nieką pavirs
klaidžios vėlė tyloje tarp žaliuojančių girių ir vilnijančių
pakrantėje smilgų brydės nepalikdama saugo paslaptį kalnelio
vėlių vedlė plukdys luoteliu šešėlių karalijon ša ša ša netarki
kukuvaičio giria brenda bežlėjos taku  vilkė merga motė
Ražas