Vitražai
Penkiese vyrai –
lyg klevai virš žalio kilimo,
ant kelių – gitaros penkios,
tartum mylimos,
paliestos pirštais sudejavo,
dangų skrodė akordai,
lūpas tyliai atrakino žodžiai
ir liejosi,
byrėjo,
klūpo
ir vėl kėlės
melodija be žodžių,
žodžių gėlės,
sukrovę pumpurus –
čia pat ir skleidės,
į širdį subyrėjo kažkieno rašytos raidės.
Ant žemės krašto dangūs nusileido
klevų glėbin,
ir ant kiekvieno veido
nepagailėjo saulė rausvo dažo,
paklydusi Raudondvario vitražuos.