Po-... ar Nuo-...?

Kai polėkis sparnų neturi,
panašėja į žemiarausį kurmį:
juodą kailį mėginęs nuprausti –
šlapiu skuduru gauna per ausį.
Štai todėl šmirinėja apspangęs
po išsiraustą urvą į dangų:
neužklysta pas jį net Coliukė
grūdų paskaičiuot ant skaitliukų.
Kartais nemigą užverčia lovoj,
kartais pokeriui kviečiasi vorą...
daugiadienėmis –  žaidžia slėpynių...
Kai save susiranda degtinėj,
pasiryžta žūt būt iškeliauti:
po akim jau maišai sukrauti...
Dreba kūnas? Rado čia bėdą:
per fantaziją žvyrkeliais rieda:
pagirių kalatojas apsėstas –
gyvą žmogų, rodos, suėstų...
Apsikandžiojęs dūšią lyg spurgą,
tik stebis, kad ji tebespurda...
Lyg vampyras išsičiulpia visas
O seilės vis tysta ir tysta...
Sugraužė sąžinę. O kaulams liko gėda.
Jis polėkis dar vis, ar nuopuolis – žmogėdra?
Besparnis angelas