Naktis
Ji vėsi... Lyg šilkinė skautė
nuo dangaus lygią odą liestų...
Pilnatis lig delčios išsipjausto,
neišmokus kitaip susigėsti...
Ji gaivi – lyg braidytum po žolę
milimetrais drėgmės ant lūpų.
Troškulys švelniai priglaudžia norą –
kad sekundės dalies jam netrūktų.
Ji gili ir jos gelmės bedugnės.
Nesvarumas akies kamputy,
pasistiebęs aukštyn, siekia dugno
viršūnėmis sklęst po truputį.
Ji kvėpuoja aistra: kolei virpa
geismuose įkalintas oras,
kol plaštakų spynos nutirpsta
ir išlaisvina kūną besvorį.
Ji saldi: sunokina ant skruosto
žemuoginį sultingą raudonį
ir, mieguistą palaimą paglosčius,
pati susirango jos guoly.
Ji vėsi, gaivi, gili ir saldžiai kvepia aistra...
Suspausk, nepaleisk – kad vėl sirptų ryte...