Vakaras
Jis tylus: žiogo smuiką padėjęs,
iš ramybės melodiją kuria.
Židiny – liepsna susivėlė,
kai mintys sparnus sau išbūrė.
Jis švelnus tarsi pūko pirštukai,
nuo žydėjimo pienės palikę.
Ir vis stiebias ant pačių galiukų
dulkių nuskint, jam kur netiko...
Jis pavargęs, bet droviai slepia
savo sunkulį kumščio griovely.
Per akimirką vyzdį nutapo
spalvomis. Tik jis šitaip gali...
Artimas jis... Artimesnis už kūną
Savąjį, kurį savimi tik lieti
vidumi: kur svetimo delno nebūna
ir kurio neaštrina žvilgsniai šalti.
Jis artimas, pavargęs, švelnus ir tylus...
Gal tekantis mėnuo jį parves į namus?