Anu VIII skyrius
VIII skyrius
Šyva ir Dranas pagaliau įžengė į Harpijų kalnus.
- Na, gerai, dabar tave lydės Anu, nes ji jau labai išseko, - atsisveikino ji.
Deivė atsiklaupė ir jos vietoje atsirado Drano jaunesnioji sesutė. Ji buvo tokia pavargusi, kad iš kart užmigo...
Vaikinas nusprendė apsidairyti ir nuėjo tolyn, į kalnų gilumą.
Anu atsibudo. Pamačiusi, kad Drano nėra, ji sunerimo.
- Dranai! - šūktelėjo ji. - Kur tu?
Bet niekas neatsiliepė... Anu atsistojo, apsižvalgė ir nusprendė, kad Dranas tikriausiai nuėjo į kalnus. Po kiek laiko, netyčia žvilgtelėjusi į žemę pamatė, kad yra įsispaudusios pėdos. Ji nutarė jomis sekti. Sekė tol, kol pastebėjo, jog pėdos baigėsi ir gale atsiranda kitos - didesnės pėdos. Žemė ten buvo iškapstyta, atrodė, kad ten būta kovos. Anu suraukė antakius.
- Kas gi jam galėjo atsitikti?.. - mąstė ji. - Turbūt užpuolė oriliai... Ir vėl... Teks kviesti Šyvą... Šyva, ledo dei... - bet Anu sustojo ją šaukusi, nes pamatė, kad Dranas atšliaužia, visas sudaužytas, purvinas... Visai, kaip tada, kai ji pirmą kartą pamatė savo brolį...
- Nekoks iš manęs kovotojas... - išstenėjo jis. - Mano kuprinėje yra gydomasis eliksyras, gal gali nubėgti ir paimti? Aš ją palikau prie tavęs.
- Taip, tuoj...
Anu nulėkė prie tos vietos, kur ji miegojo.Pagriebė kuprinę ir suieškojusi raudoną butekiuką, nuskuodė pas brolį.
Pribėgusi greitai sugirdė gėralą ir numetė buteliuką į šalį. Dranas kaip mat pradėjo taisytis. Visos žaizdos traukėsi, kraujas valėsi nuo veido, kojų, rankų... Visas kūnas pritvinko naujų jėgų.
- Na... Galim keliauti? Beje, gal pastebėjai, kiek dar eliksyro liko? - stodamasis paklausė brolis.
- Mmmm... Rodos, keturi... - pagalvojusi atsakė sesė.
- Aišku. Na, einam toliau?
- Gerai.
Anu ir Dranas nužingsniavo tolyn. Anu švilptelėjo ir iš karto prie prisistatė Gylys.
- Šaunuolis, nepamiršai, ko mokiau... Na, dabar eik ir atsivesk Varaną.
- Anu? Tu išmokei Gylį tau švilpetėjus atbėgti? Kaip tau tai pavyko? Jį buvo labai sunku ištreniruoti!..
Sesutė nusišypsojo. Po kiek laiko pradėjo juoktis visu balsu, o Dranas, pasijutęs nejaukiai paklausė:
- Kas tau yra? Ar pašėlai? Nori prisišaukti harpijas? Jos dieną miega. Bet budriai, taigi siūlyčiau tau netriukšmauti, nes... Nes bus blogai...
Iš paskos ramiai tipeno vorai, o už vorų nugarų dar tyliau sklendė harpijos. Atrodė, jos gerai nusiteikę... Kas būna labai retai...
Paskui, joms teko išsiduoti, nes Anu kilo pavojus nukristi nuo skardžio. Vėliau paaiškėjo, kad harpijos labai gerbia didžiąją iššaukėją, todėl, kaip išmanydamos ją saugo. Jos netgi pasiūlė Anu nakvoti jų milžiniškuose lizduose.
- Ačiū, mes būtinai pasinaudosime šiuo pasiūlymu, - padėkojo harpijoms. - Dranas ir aš labai išalkome, gal žinote, kur būtų galima susimedžioti kokį nors gyvūną?
- Jums nereikėti medžioti šeimininke. Mes jums sumedžioti didelį kalnų ožį! Jūs tik palaukti, mes jus palydėti į mūsų lizdai ir mes jums sumedžioti ožį! Tik palaukti!..
Priėję milžiniškus harpijų lizdus, kuriuose mėtėsi visokie mėsgaliai, Anu ir Dranas nusprendė, kad juos aptvarkys, nes jie labai nenori miegoti tokiuose apšnerkštuose lizduose...
Vakarienė buvi iš tiesų labai skani... Keptas kalnų ožys taip kvepėjo, kad susirinko ir kitos harpijos, jau pabudusios iš miego. Tik bėda - šios paukščiamoterės valgė taip greitai, kad Anu ir Dranui liko tik keli mėsgaliai, bet jie buvo nemaži, todėl nuo jų sočiai pavalgė. Prisišlamštę mėsos, jiedu nuėjo miegoti. O harpijos atvirkščiai - jos kaip tik 'atgijo' ir pradėjo klykauti, bet jie labai norėjo miego, taigi greitai užmigo...
Kitą dieną harpijos pasiūlė Anu ir Draną saugiai perskraidinti per kalnus ir nusileisti prie Drakonų urvų, nes jos labai bijo drakonų, kurie harpijas medžioja pietums.