Ach, netiesa – juk visa tai tik žodžiai –
Ėjau, prašiau, klaupiaus – miela atrodei...
Tai buvo žodžiai, netgi eilės...
Ir visa tai vadinom meile.
Keistai pasisuka likimas – ar gi ne?
Juk tokį vaizdą dažnai regim tik kine.
Ar juntam meilę?
Nejaugi taip svarbu.
Reik pripažint – svaigina...
Dieve, aš kalbu
Ne vien tik lūpom, dar širdim.
Tiesa,
Juk po to būna jau sava tąsa:
Virpėjimas, dar daugiau žodžių...
Kūnas...
Sakyk man atvirai, juk šitaip būna.
Manai –  tai meilė?
Ir manai – tikra?
Pradžioj juk buvo žodžiai...
Nebėra...

Ir tebūnie prakeiktas mano raktas,
Ir tebūnie aš šiandien liksiu aklas,
Ir nematysiu to, kas yra šventa.
Ir kam tie žodžiai, jei taip buvo lemta...