Kukli rytmetinė šviesa pabučiuoja savo sužadėtinį - dangų. Rytas - tai nekantrus jų pasimatymas.
Kokia nepaprasta yra ryto šviesos ir dangaus meilė!.. Joje gimsta tolimi horizontai su didingai parimusiais medžiais, kurie išnyra iš nakties tamsos ir džiaugias. Rudens rūkas - mylimosios akių šydas - kyla nuo upės ir leidžiasi pievon... Klykia gervės, nes irgi myli.
O aš stoviu kely ir gėriuosi šia nesuprantama man paslaptim. Mano naktis praėjo, ir rytas iš naujo atgimdė mane. Nuskinu obuolį ir einu į naują dieną - švelnus ruduo mane palydi...