- - -


Atodangų plačių
Žydrieji aukščiai –
Dangus, ant ežero nukritęs Šviesą
Atspindžiais aidų...

Ir paukštis,
Irias vakaro ramybėje
Be skausmo –

Praskleidęs nendrę
Stypsančią krante,
Žiūriu...

Ir rodos matosi, kad nėra,
Ir nebūna niekur smurto,
Kietai sugniaužtų kumščių,
Virpčiojančių nirštą
Smilkinių...

Ir rodos, kad nėra pasaulyj priežasčių,
Užgaut varguolio,
Parklupusio,
Tarp milijonų Žemėje
Jau nuskriaustų...


Tik paukštis –
Irias Dangumi,
Ir šnara nendrė...