Tėtis

-Taip, visur gerai, bet namuose geriausia, - murkia  Teresėlė. - Sublogęs, kaulai ir skūra belikę, akys įkritusios. Sūneli, kodėl nepranešei mums, kodėl nepaskambinai ar neparašei?
- Motin, ar duosi  vaikui ramiai pavalgyti, - pyktelėjo Anupras, - paskui viską paaiškins, o jei neaiškins, tai, vadinasi, ir nieko nereikia aiškinti.
- Ką tu čia, tėvai, paistai? Kaip tai neaiškins? Ar mes svetimi? - nubraukė ašarą senoji. - Reikia Nijolei paskambinti, kad brolis sugrįžo, tegul šeštadienį atvažiuoja. Nieko, pabūsi namuose, atsigausi, po mėnesio, kito viskas susitvarkys.
- Gana čia tau balabasyti, geriau atnešk buteliuką, sūnus po septynerių metų į namus sugrįžo, o tu vis negali sustoti beplepėdama, - raukėsi vyras.
- Tos bjaurasties mano namuose nėra, - griežtai atkirto žmona.
- Yra, žinau, turi paslėpus, atnešk iš kamaros, ten, krepšy,  po džiovintų grybų maišeliu, esi padėjus, - nekantravo Anupras.
- Ką čia dabar išsigalvoji? Sarmatos prieš vaiką nedaryk, - niaukėsi Teresėlė.
- Motin, daugiau nekartosiu, nueisiu ir pasiimsiu, tik ne vieną, o du, mačiau, ten yra, - pyktelėjo vyras. Teresėlė tarsi nudilginta pašoko nuo suolo ir maute išmovė pro duris.
- Seniai taip reikėjo, o tai visai susišnekėt neįmanoma. Viskas jai blogai, viskas negražu. Kokia buvo zirzeklė,  tokia ir liko. Ką čia man ir  bekalbėti? Tu pats  viską žinai. - Anupras pažvelgė į pražilusį sūnų. - Laikas, vaikeli, ne tik mūsų, bet  ir tavęs nepagailėjo.
-Taip, tėvai, nepagailėjo. Žmonės sako, kad laikas - geriausias gydytojas, bet kur tau. Atrodo, žaizda užsitraukia, bet vos tik palieti ją, ima skaudėti, - liūdnai prabilo Vacys. - Užpili deginančiais vaistais - kitą rytą dar blogiau, dar neramiau. Meti viską ir leidiesi, kur akys veda. Norėjau anksčiau parvažiuoti, bet nepajėgiau, kažkas viduje vis stabdė, vis neleido, tarsi dar ne laikas būtų. Prieš savaitę sapne išgirdau, kad kažkas mane šaukia, parvažiuoti kviečia. Nemačiau šaukiančiojo, net jo balso aiškiai negirdėjau, tik supratau, kad kažkas  ragina grįžti. Ir dar ta saulė. Einu keliu, šviečia tokia ryškiai skaisti saulė, tiesiog skauda akis. Bandžiau prisimerkti, uždengti akis, pabėgti, bet ji tik vijosi ir  švietė dar stipriau. Rytą atsikėliau ir pasakiau sau - jau metas, tada  nusipirkau bilietą į lėktuvą ir  atsidūriau namuose, - liūdnai šyptelėjo sūnus.
- Radau, bet tik vieną, - bambėdama grįžo motina. - Daug negausit, o tai pliurps visas kaimas, kad tėvas su sūnum pilstuką  maukia.
- Jei tu mažiau po kiemus lakstytum ir apkalbas nešiotum, tai ir nepliurptų tas kaimas, - ranka numojo Anupras, - tu visada viską matai, viską girdi ir perduodi, kaip tas sugedęs telefonas. Ar prisimeni, sūnau, kaip vaikystėje tokį žaidimą  žaisdavot?
-Taip, pamenu. Geri buvo laikai, niekas nerūpi, aprengtas, valgyti paduota, mokytis nelabai norėjau, bet jūs  nelabai ir vertėt. Nijolė atsimokė už mane ir save, - šyptelėjo sūnus. - Kaldavo nuo ryto iki vakaro, net per atostogas knygas skaitydavo ir man, tinginiui, ramybės neduodavo. Aš vis taikydavau  pažvejot, o ji pristojusi kaip šašas: reikia mokytis.
-Taip, vaikeli, Nijolė mokėsi, todėl darbą turi, gerbiama yra. Butas naujas, vyras irgi neblogas, tik mūsų motinai nepatinka, todėl retai ir į kaimą teatvažiuoja. Anūkėlė Dovilė į mamą panaši: tos pačios mūsų giminės mėlynos akys, šviesūs  plaukai, kelios strazdanos ant riestos nosies.
- Stiprūs mūsų genai, tėvai.
-Vaikeli, o ką tu dirbai tame užsieny? Turbūt sunku buvo? - klausė Teresėlė.
- Tikrai nelengva, mama. Dirbau viską, ką rasdavau: skyniau mandarinus, po to restorane  ploviau  indus, kol apvagino ir atleido iš darbo taip ir nesumokėję  atlyginimo. Tada tvarkiau žuvį, druska nuėdė rankas, supratęs, kad susigadinsiu sveikatą,    melžiau karves ūkyje. Šeimininkas toks šykštuolis, bet žmona - gera moteris, vis nusukdavo ką nors vyrui nematant. Dvejus metus kankinausi su tomis nelemtomis karvėmis, kol  pažįstamas lietuvis užsiminė, kad baldų gamyklėlėje yra darbo. Taip ėmiau lakuoti kėdes, stalus, spintas. Ten tebedirbu iki šiol. Susitaupiau šiek tiek pinigų, išsinuomojau nedidelį butelį,  geriau išmokau kalbą.
- Sakei, kad lietuvį sutikai, tai ir ten jų yra? - domėjosi tėvas.
-Jų visur yra, vieni sąžiningai dirba, kiti, deja, vagia, plėšikauja. Kai kurie atvažiuoja vieni, kiti atsiveža  šeimą, vaikai eina į mokyklą ir  ima užmiršti, kas tokie esą, kur tikrieji jų namai. Baisiausia, tėvai,  kai žmogus išsižadėjęs gimtosios kalbos ima tik svetimai murmėti. Tokių šnekovų sutikau nemažai, užkalbintas lietuviškai - raukosi ir  bando kiauksėti juokingu akcentu. Žmogeli, sakau, kad ir kiek pūstumeis, vis tiek  esi svetimame  krašte, šneki svetima kalba, klausaisi svetimų dainų ir, deja, skaitai tik skelbimus laikraščiuose, nes perskaityti  knygą - tau  sunkus užsiėmimas. Tik  čia, namuose, tu esi savas, o ten buvai ir liksi prašalaitis.
- O merginos, moterys ar gražios, ar geros šeimininkės? Gal jau marčią turim, bet tu nedrįsti  pasakyti, - smalsauja Teresėlė.
-Nerūpėjo jos man, nedomino, - kažkaip gailiai sušnibždėjo sūnus. -  Kai širdis sudaužyta, jokiai meilei vietos nebelieka.
-Ką tu, vaikeli, pažiūrėk - visi tavo draugai vedę, augina vaikučius, Povilas tik senberniu likęs, - ramino motina.
-Atstok tu nuo vaiko, jis aiškiai pasakė, kad nereikia jam moterų, - niuktelėjo pašonėn tėvas.
-Vaceli, neduok, dieve, tai gal tu tas spalvotas, mėlynas ar žalias, kaip žmonės sako, gegužraibis, kad tau žmonos nebereikia, - sunerimusi išplėtė akis senoji. - Sakiau, kad tas užsienis sugadins dorą vaiką.
-Mama, sveikas aš, sveikas, tik jau atsikandęs tos prakeiktos meilės, nebenoriu, nereikia, - išmaukė pilną stiklinę degtinės Vacys, - mylėjau,  laukiau, kol supratau, kad  tai - melas, kad  moteris, kurią norėjau  nešioti ant rankų,  tik kekšė. Nenoriu daugiau nusivilti, nepajėgsiu dar kartą išsikapstyti iš to liūno.
-Trauk ją devynios tą mergšę, - kilstelėjo stikliuką Anupras.
-Oi, vaikeli, nieko iš jos nebelikę. Gėrė, rūkė, valkatavo, keitė vyrus dažniau kaip mūsų tėvas kojines, pamėlynavusi, akys įdubusios, o kažkada tokia graži merga buvo. Povilas prieš kelis mėnesius į miestą gydyti išvežė, mat pati paprašė, o anądien girdėjau, kad  jau greitai į namus paleisią. Bet ar padės tas gydymas, neaišku, jei pati kaip žmogus gyvent nenorės. Mergaitės tik gaila, - atsiduso Teresėlė, - tokia graži dukrelė.
-Kokia mergaitė? - pasuko galvą sūnus.
- Saulutė, Audros dukra. Dabar, kai motina gydosi, Kęsto šeima ją globoja. Ir pas mus į svečius dažnai atbėga.
-Nežinojau, kad ji turi dukrą, - prisimerkęs murma Vacys. - O kas tėtušis ir kodėl jis mergaite nesirūpina?
- Tai, kad tu, vaikeli, jau buvai išvažiavęs, kai ji pagimdė. O kas tėvas, niekas nežino, bandėm iškvosti, tylėjo dantis sukandusi. Parsivežė  dukrą į namus ir tarsi nuo grandinės nutrūko: vyrai, degtinė, dainos per naktis, muštynės po langais. Rūpinomės mergaite, o ta besarmatė tik juokiasi, kad  auklių pilnas kiemas. Kartą, kai įgaliotinis norėjo atimti vaiką ir išvežti į miestą, šoko ant jo kaip išbadėjusi vilkė. Apdraskiusi veidą stvėrė  kirvį ir pagrasino nukirsianti kiekvieną, kuris palies jos vaiką. Taip mergaitė liko namuose, - linktelėjo galva senoji.
- Sakot, Kęsto namuose, tai laikas į svečius pas klasės draugą, - maukšlinosi kepurę  Vacys. –Pakalbėsiu ir tuoj grįšiu.
Kaimo keliukas buvo siauras ir duobėtas. ,,Kaip mano gyvenimas, “ - pamanė Vacys. Draugo sodyba puikavosi tarp žalių eglių, kurias prieš daugelį metų pasodino dar Kęsto senelis. Iš kiemo spruko du vaikigaliai: pirmasis - rudaakis vaikėzas, iš akies luptas draugelis; paskui jį striksėjo šviesiaplaukė mergaičiukė. Vacys sutrikęs sustingo: į jį žvelgė pažįstamos akys, šypsojosi pažįstamos lūpos, bangavo pažįstami plaukai,  puikavosi  pažįstamos strazdanėlės. Jis  bandė  prisiminti, kur  matė šį veidą. Tai tikrai nebuvo  Audra, tai buvo kažkas kitas, labai seniai jam pažįstamas. Akimirksniu jis viską suvokė... Paėmęs sutrikusią mergaitę ant rankų jis pasuko atgal - savųjų namų pusėn.
...........................................................................................................................................
,,Mano tėtis atsirado netikėtai. Prisimenu, priėjęs  paėmė mane ant rankų ir pasakęs, kad jis mano tėtukas, nusinešė į senosios Teresėlės namus. Ten kilo sumaištis: Teresėlė raudojo ir prašė atsipeikėti, o Anupras atidžiai tyrinėjo  nepažįstamos  mergaitės nuotrauką. Vyras, pasivadinęs mano tėčiu, kaip kirviu nukirto: ,,Mergaitė  gyvens savo namuose“. Tik vėliau  Teresėlė paglostė mane, o Anupras pasakė, kad nuo šiol turėsiu  senelį. Taip mano vaikiškame  pasaulėlyje atsirado tėvas, kurį dar iki šiolei vadinu vardu. Tikiu, kad ateis ta diena, kai  galėsiu visiems pasigirti, kad mano tėtis geriausias... “
Laima