Alyvos ir V (I)
Pramerkiu akis, kai sutarška valytojos Vacytės kibiras. Moteriškė apsirengusi šviesiai rūbais, plaukus susirišusi į styrančią uodegą, apsiavusi šlepetes ir apsimovusi baltas pirštines. Ji sustingsta tarpdury ir lyg priverstinai šypteli:
- Vaje, berneli, nenorėjau pažadinti! Ankstyvas metas visgi, kaimuos gaidžiai dar negiedojo, o tau ilsėtis reikia. Girdėjau...
Kiti jos beriami žodžiai sklando prieblandoje, bet vis neranda kelio į mano sąmonę, o gal greičiau nesąmonę. Jaučiuosi permatomas. Mintyse girdžiu kažką besibeldžiant. Atidaryti? O jei ten V? Rizikinga, tačiau sužinoti būtina. Sukaupiu drąsą ir leidžiu mintims sruventi galvos vingiais.
„Labas, tai aš, tavo mielas kompanionas. Ar bent nutuoki, kokį ilgą laiko tarpą nesimatėme? Žinau, jau skaičiuoji dienas ant savo pamėlusių, sudžiuvusių pirštų. Neklysti – lygiai mėnuo ir devynios dienos.
Ar numanai, kaip jaučiausi po paskutinės terapijos? Ne? Aš tau papasakosiu.
Pirmiausia pradėjau jausti šilumą, kuri maloniai užsupo, o sklindantys virpesiai tarsi masažisto rankos lakstė po mano kūną. Mėgavausi. Jaučiau vis stipresnį masažą ir vis aukštesnę temperatūrą. Mano dalelės lyg mikroskopiniai vabalėliai pradėjo lakstyti į visas puses, ardyti tobulą kūno visumą. Kentėjau didelį skausmą ir kartu pykau ant savęs, jog neįvertinau tavo galimybių ir stiprybės. Turėjau pasitraukti, bet neskubėk džiaugtis! Geri draugai niekada nesiskiria, todėl aš sugrįžtu tęsti mūsų pradėto žaidimo.
Tavo V.“
Krūpteliu ir suprantu, kad nuojauta neapgavo. Jis vėl čia. Sugrįžta žaisti purvino žaidimo, kuris prasidėjo prieš ketverius metus, kuris, rodos, neturi pabaigos. Per tą laiką buvo ir pakilimų, ir nuopuolių, bet visada gelbėjo mamos ryžtas. Aš nuolat jai kartojau „Pažadu, jog mes viską įveiksime kartu.“, bet gal gana naiviai galvoti? Gal laikas baigti šitą žaidimą, laistomą mamos ašaromis?
-Labas rytas, Matai, pas tave ankstyvas lankytojas,- praneša daktaras Robertas ir ranka mosteli į duris. Iš už jų kyšteli liesa koja, iškart suprantu – mama. Šįryt ji atrodo žavingai – lengva suknelė glosto kelius, ant kaklo puikuojasi naujas vėrinys, o rankoje linksi violetinių alyvų žiedeliai. Dievinu jų kvapą!
- Sveikas, vyturėli,- šypteli ji.
- Labas, šiandien puikiai atrodai.
- Kaip gera tave matyti daug žvalesnį nei vakar. Atnešiau alyvų, jau pražydo prie senelio sodybos. – Mama prisėda visai greta manęs ir padeda gėles ant stalelio.
- Aš žvalesnis, bet... jis sugrįžta.. – nudelbiu akis, nenorėdamas matyti, kaip mamos veidas persimaino ir tampa marmurinis.
- Kas?
- Lietus, mam, lietus.
Matau, kaip jos akys nušvinta. Nieko neatsakiusi, ji atsikelia nuo lovos ir grakščiais žingsniais prieina prie lango.
- Šiandien mačiau tą mergaitę iš gretimos palatos.
- Aistę?
- Aha. Vargšei vėl regresas.
Sukandu sukepusias lūpas. Aistė gera mano draugė, jau daugiau nei dvejus metus bendraujame ligoninėje. Ji puikiai piešia, o palatoje virš savo lovos turi pakabintą mudviejų fotografiją. Joje mergaitė dar su plaukais, o mano akyse žiburiukai žybsi.
Mama prieina prie lovos ir pakštelėja į kaktą.
- Užbėgau tik atnešti alyvų, nes senelis primygtinai reikalavo.
- Ačiū už jas, o seneliui perduok linkėjimus.
- Būtinai. Vakare ateisiu, laikykis.
- Iki, mam, lauksiu.
Ji išeina. Aš lieku vienas tarp istorijų persismelkusių sienų. Užsimerkiu ir giliai įkvepiu. Užuodžiu spiritą, kurio kvapas baigia susimaišyti su alyvų aromatu. Pradedu galvoti apie V ir kodėl mamai nepasakiau apie jo sugrįžimą. Pavargau ją matyti apimtą depresijos, besigraužiančią dėl neteisingos lemties, kurios pakeisti negalime. V visada užvaldo mintis likus man vienam. Neturiu jėgų priešintis..
„Žinai, šiandien jaučiuosi puikiai, priešingai nei tu. Darosi ankšta tavyje, o ir tas organas, kuris tai išsipučia, tai susitraukia, erzina savo buvimu šalia. Nors paskutiniu metu jis vis sunkiau funkcionuoja, aš kovoju dėl vietos tavyje. Nenori? Bet mes juk draugai, net vieno kraujo! Sakyčiau broliai, tik likimas skirtingas – šį žaidimą laimėjau aš.
Tavo V.“