Įsisiūbuoja tiltas tarp dienos ir vakaro,          
Ant laiko smilgų įvykius suverdamas,
Ir viską, tarsi šipulius pažerdamas,
Nubarsto žydinčiomis sakurom.

Prie miegančio fontano sėdi kelios deivės,  
Lyg nuogirdas į saujas renka rupų žvyrą,
Iš rankų žvaigždžių akmenukai byra
Ir skamba vakaro melodijom jų eilės.

Jų norai dar nesugalvoti – pildosi,
Veidais nuslysta šviesios džiaugsmo natos.                    
Ne nuo puodelio rožinės arbatos, –
Nuo reginio apsvaigęs mėnuo šildosi.