Diena
Ji dailiai sudėta: iš tikslo
idėjų, prasmių užbaigtumo.
Be nuoskaudų žodis priliptų
prie tokio tobulo kūno...
Ji linksma lyg vaikiškas juokas,
kuris šypsenas piešia aplinkui,
lankeliu išlenkt lūpas moka
ir skruostuos duobutės jai tinka.
Ji veikli, nes uždega delnus
ir lekia greituolėm sekundėm:
vis mėgina nuversti kalnus...
Turbūt šitaip ateitį gundo?
Ji dosni, kaip rudenio sodai,
atiduodą subrandintą vaisių.
Ji – pilnatvė savo aruodų...
Į tuštėjimus jos gi nekeisi?
Ji karšta. Braukia nuovargį sūrų
išminties vagele kuris teka,
rūpestingai pavėsį pasiūlo
ir šaukštelį medaus prie arbatos.
Ji veikli, dosni, daili, linksma ir karšta:
po saulėlydžio – saules uždegs savyje.