Ant stogo atbrailos
Tupėjo boružė.
Per dangų...

Per žydrą dangų
dryžiais
numykė
reaktyvinė blusa – lėktuvas,
aliuminio šaukšto
blizgesio,

bet nesuvalgė žydrumos vaiskios.
Nors ir suraikė dangų, dryžiniais
baltais takeliais.
suraikė. Bet negrįžo...
numykė ir tiek.

Gatve, tvankaus birželio
dieną penktą, riaumojo kakofoniją
automobiliai.
Per dangų
numykė reaktyvinė blusa,
o seno namo stogo atbraila
ropojusi,
kažko sustojo,
ir nejudėjo
boružė.
Ir niekas nežinojo šito,
pernai,
vasaros pradžioj...


Ir gal dabar nežino
niekas,
kad stogo atbraila ropojus boružė sustojo,
ir tupi – nejuda, dabar ten,
kažkur,
ant stogo atbrailos...

Tik senas šiferis,
kuris nepaprastai tapybiškai nušvinta savo dėmėmis
tekstūrą laiko,
kai nutūpia ant jo
kopūstinis baltukas.

Tiktai drugys neatskrenda – kopūstai juk neauga ant šaligatvio plytelių ir asfalto,
tik gėlės klombose,
ir patvoriais apie trūnijantį jau seną namą,
kurį greitai,
griaus...

Bet boružė, ant stogo atbrailos...
Jos
nieks nežino. niekas nežino boružės ir atbrailos.

O gal, ir
netupėjo,
boružė,
ant stogo atbrailos?..

- - - - - - - - - - - - - -

Paukščiai nevalgo boružių
jos karčiai smirdi
oranžinėmis sultimis
priėdusios iki sotumo amarų...