antrąkart
paukštis gieda gimusiai,
išstumtai it injekcija sielai,
kvepiant vandeniui rudenį,
svaigstant pusrūsio vynui į tylą

pataiko
dangišką solfedžio ir
atgarsiu į smilkinius atsimuša -
kalbėjimo sidabras stebina,
iškritęs aukso nuosėdom į šulinius

tiek žodžių
palikimo meldžia,
vis ulbant paukščiui,
saulėtekiui į širdį sliūkinant,
atimkit viską ,man palikit kalbą,
kad gimstančiu keliu šnekėt galėčiau