Kiek daug pavasarių jau buvo
Ir šis, deja.
Varnėnas švilpterė  
Ir, šokterėjęs nuo šakos,
Nusinešė dangun.
O aš dar vis ,
Va šitaip šokterėti neišmokęs,
Apglėbęs per septyniasdešimt
Lyg besotis  
Juos spaudžiu prie širdies.
Atleiskite, pavasariai, ir tie,
Kam užmirštu už juos net padėkoti.